Featured Slider

Ką skaičiau 2017-ais

Niekuomet nedarau naujametinių rezoliucijų, išskyrus vienos rūšies - visada nusistatau perskaitytų knygų tikslą. Man rodos, po keleto paskutinių metų šįkart darysiu priešingai - susidarysiu tikslų sarašą gyvenimui, bet jame neatsidurs knygų skaičius. Kad ir kaip nesinori pripažinti, nebesugebu sudėlioti laiko taip, kad spėčiau tiek skaityt, kiek metų pradžioje optimistiškai vis prisižadu. Šiemet prie to stipriai prisidėjo tai, kad paskutinius pusę metų nebevažinėju viešuoju transportu. Anksčiau tai darydavau beveik dvi valandas per dieną, tad spėkite, kam tą laiką išnaudodavau. Mama kažkada pasakojo - važiuoju, sako, pro Spaudos rūmus, o ten 6:00 ryto stotelėje kažkokia keistuolė tamsoj skaito knygą. Pakelia, sako, akis ta keistuolė - taigi mano duktė stovi :). Tai tos dvi valandos skaitymo per dieną iš mano gyvenimo iškrito. Na, žinoma, galėčiau jų paieškoti prieš miegą ar vietoj kokio serialo, bet prievartautis nesinori. Turbūt knygas dėl to ir myliu, kad tai man priebėga ir džiaugsmas, o ne prievolė.

Gal kad ir pats skaitymas toks kiek užleistas, tai ir čia nieko pusmetį nerašiau. Bet va pagalvojau, kad vistik prabėgti per savo skaitymo metus norėtųsi. Pačiai prisiminti ir gal jums kažką parekomenduoti (arba priešingai).

Tai pradėkim, shall we?

Rokas Flick "Pradingę klajojančiam smėlyje. Romanas apie senovės kuršius"

Kas mane bent kiek geriau pažįsta, žino mano nepamainomą meilę Baltijos jūrai. Mane ji traukia labai labai stipriai, ir metai būtų gerokai liūdni, jei bent kartą ar du nenuvykčiau pakvėpuot tuo visai kitu oru. Ir ne dėl jodo sudėtyje, ir net ne dėl saulės ir vėjo kvapo, o dėl kažkokio laisvės ir didelio džiaugsmo pojūčio.

Knygų klubui eilinį kartą paskelbus kažkokią per-daug-gerą-kad-nepasinaudotum akciją netyčia radau Roko Flick „Pradingę klajojančiam smėlyje. Romanas apie senovės kuršius“, ji iškart keliavo į mano pirkinių krepšelį. Nesvarbu, kad knygos įvertinimas nespindėjo aukščiausiu balu, galvojau – ką jūs suprantat. Mano galvoje pavadinimas, krašto istorija, kuršiai, jūra – visa tai nuskambėjo labai labai romantiškai ir paslaptingai. Deja, bet pradėjus skaityti teko nuliūsti. Tuojau jums papasakosiu, kodėl. Nors prieš tai pasikalbėkime apie romano autorių ir siužetą.


Ruta Sepetys "Druska jūrai"

Prieš keletą dienų Facebook'as išmetė pranešimą, kad metai atgal pasidalinau savo tinklaraščio įrašu apie Ruta Sepetys knygą "Tarp pilkų debesų". O mano galvoje esančioje knygų eilėje į blogą kaip tik laukia "Druska jūrai", antroji knyga, kurią paėmiau į rankas iš šios autorės kūrybos. Šiandien atsiverčiau įrašą apie "Tarp pilkų debesų", kad trumpai prisiminčiau, ką tada mąsčiau, ir nemaloniai nustebau - kaip tik tada kalbėjau apie tai, kaip esu mažoje emocinėje duobėje, kaip man sunku pripažinti, kad kažko nemoku, kad ne viskas einasi sklandžiai, kaip buvau kažkada pratusi. Tai žinot, gyvenimas, pasirodo, tikrai ratais vaikšto - šiandien vėl rašau apie autorės knygą ir vėl jaučiuosi taip pat, prislėgta, nes pasitikėjimas savimi išgyvena nedidukę krizę. Užtai sugrįžusi į tą down momentą galiu prisiminti, kad ratas tuoj apsisuks ir po truputį grįšiu į gerą savijautą.

Grįžkime prie knygos.


J. K. Rowling "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti"

Mano draugai apie mane žino, kad turiu tokią nelabai protingą savybę - jei man kažkas patinka, negaliu sustot, turiu tai kartoti tūkstančius kartų. Pavyzdžiui, kadangi mano mėgstamiausias patiekalas yra sumuštiniai, norėčiau juos valgyt kasdien tris kartus per dieną (gaila, negaliu, nes būčiau labai labai didelė ir labai labai nesveika). Dabar man labai patinka viena popsinė daina, kurią groja per radiją, tai beveik jos vienos ir tesiklausau visą dieną. Patikusius serialus esu peržiūrėjus ne po vieną kartą. Apie filmus aš jau net nekalbu... 

Kai žiemą kine pasirodė "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti", su bičiuliais nusipirkom bilietus į premjerą ir iškart išėjusi iš kino salės pasakiau, kad tikrai eisiu į filmą dar kartą. Žinoma, taip ir atsitiko. O netrukus po to vyko Vilniaus knygų mugė. Tai jau žinote, kokią knygą pirkau - aišku, kad "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" originalų filmo scenarijų. 

Paul Kalanithi "Įkvėpti tylą"/"When Breath Becomes Air"

Jau baigdama mokyklą pavydėjau tiems, kurie tiksliai žinojo, ko nori iš gyvenimo - ką veikti, kuo būti. Klausimas, kur save matau po 5 metų, man visuomet buvo (ir yra) neatsakomas. Pergyvenu dėl to, rodos, jau turėčiau turėti planą ar viziją, bet, nors ir visuomet laikiau save gan protinga, veikiausiai mažokai save pažįstu, todėl esu toks besiblaškantis paukštelis. Nieko nepadarysi, lieka išnaudoti gyvenimo atsiunčiamas galimybes, vis dar bandyti suvokti save ir tikėtis, kad kažkas iš to išeis :). Tačiau su susižavėjimu žiūriu į žmones, kurie turi savo pašaukimą, ir ypatingai - jei tas pašaukimas neša prasmę ir naudą. Mano gyvenimo svajonė - ne kad po mirties mane atsimintų, bet kad po manęs pasaulyje būtų bent truputį geriau, negu jei manęs išvis nebūtų buvę.

Knygos ir vietos: Livraria Lello

Iš kelionių dažniausiai parsivežu ne tik įspūdžius, bet ir sveikatos problemas. Kai buvau Maroke, krauju užtvindžiau baseiną prasikirtusi kojos pirštą. Tailande vėl prasikirtau tą patį pirštą, be to, pargriuvusi šlapiame uoste įsitaisiau randą ant rankos. Šį sekmadienį grįždama iš Portugalijos lauktuvių su savim atsiskraidinau tris šašus ant rankos ir baisią savijautą, kuri pasibaigė skambučiu greitajai, lovos režimu ir antibiotikais. Ar man jau reiktų suprasti užuominą? :)
Kaip bebūtų, prieš savaitę viešėdama Porte aplankiau visų knygų graužikų svajonę - knygyną "Lello". Ši vieta veikia jau virš 100 metų ir per visą tą laiką buvo knygos žmonių traukos centras. Porte gyvendama čia lankėsi ir J. K. Rowling, todėl Hogwartso biblioteka yra įkvėpta būtent Livraria Lello.
Kad apsilankytum knygyne, turi atskiroje parduotuvėlėje įsigyti 4 eurų bilietą, kuris vėliau gali būti panaudotas kaip dalis pirkinio vertės.
Atsiprašau, nuotraukos nėra pačios kokybiškiausios, bet užtai emocijos buvo nuostabios! 

Patrick Suskind "Kvepalai. Vieno žudiko istorija"

Prieš gerą dešimtį metų žiūrėjau tada dar visai šviežią "Perfume: The Story of a Murderer" filmą. Iki šiol jis mano atmintyje labai gyvas ir įspūdžiai neišblukę net tokį ilgą laiko tarpą - su filmais įprastai taip nebūna. Vis dar detaliai atsimenu scenas iš ypatingųjų kvepalų distiliavimo proceso, o "angelo" scena išvis turbūt viena iš labiausiai įsirėžusių į smegenis filmų scenų ever.


Algirdas Toliatas "Žmogaus ir Dievo metai"

Parvažiavusi iš atostogų, kur skaičiau tikrai ne paties rimčiausio turinio knygas, tikrai pajaučiau poreikį imtis kažko dvasingesnio. Aš nesu iš tų, kurie skaito tik didelę išliekamąją vertę turinčias knygas, toli gražu :), nes man literatūra yra ne tik būdas praturtinti savo vidų, bet ir laisvalaikio praleidimo forma. Tai nespjaunu ir į šlamštą, bet viskame turi būti balansas. Todėl po E. L. James "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" jau taip, taaaip norėjosi kažko prasmingo. O knygyne besikuisdama kaip tik užmačiau A. Toliato "Žmogaus ir Dievo metus".


E. L. James "Penkiasdešimt pilkų atspalvių"/"Fifty Shades of Grey"

Visas pasaulis apie "Fifty Shades of Grey" kalbėjo prieš 6 metus, tuo tarpu aš visą tą laiką iki dabar į ją įtariai žvairavau. Taip dažnai nutinka, dėl to ir tarp mano perskaitytų knygų, ir tarp peržiūrėtų filmų dažnai nebūna tų, kurias(-uos) skaitė ar matė visi. Aš, pavyzdžiui, iki šiol nesu mačiusi "Matricos". Taip buvo ir su populiariuoju erotiniu romanu. Bet paskutiniu metu knietėjo įsitikinti, ar mano nusistatymas prieš šią knygą yra teisingas, todėl skaityklėje buvau ją įsimetusi jeigu ką. Tai pasiteisino skrendant iš Tailando, kai turėjau prastumti 13 valandų lėktuve, tad nutariau, kad "Fifty Shades" per tą laiką tikrai spėsiu įveikt, o ir nuobodžios valandos praeis greičiau.

Apie "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" siužetą nepasakosiu net trumpai, nes neabejoju, kad šios knygos turinį visi puikiai žino, tad neaušinsiu burnos. Nekalbėsiu ir apie akivaizdžius dalykus - to siužeto nebuvimą, visiškai plokščią kalbą, tūkstančius kartų pasikartojančius išsireiškimus, net ir apie tai, kokie lėkšti ir vienpusiai veikėjai, matyt, kalbėti neverta.

Šį kartą kalbėsiu tik apie moralinę knygos pusę.

Leigh Bardugo "Šturmas ir audra"/"Siege and Storm"

Iš savo egzotinio sapno grįžau jau prieš daugiau nei mėnesį, o knygos, perskaitytos atostogų metu, dar neaprašytos net dvi. Betvarkė :). Bet čia tai mugė pasitaikė, tai šiaip neprisėdau prie tiklaraščio, taip ir prabėgo nepastebėtai laikas. O rodos, kad prieš kelias dienas sėdėjau Lopburi traukinių stoty, bandžiau nenumirti iš karščio, ir pabaiginėjau Leigh Bardugo "Šturmą ir audrą".