Ką skaičiau 2016-ais

Ši kukli krūvelė ir, žinoma, Kindle talpina beveik visas 31 knygą, kurią skaičiau šiemet

Beveik lygiai prieš metus į tinklaraštį įkėliau savo 2015-ųjų topą. Manau, kad tai taps mano kasmetine tradicija. Visai smagu dar kartą peržvelgt visas per metus perskaitytas knygas ir įvardinti aiškiai, kurie pasirinkimai buvo geri, ko geriau būtų nekartoti, į ką labiau koncentruotis kitamet. Tad pradėkim be jokių ilgų įžangų.

Vieni metai Taip sau

Su trupučiu (na gerai, ne toks jau ir truputis) baimės ir dideliu noru pirmąjį savo įrašą Taip sau paskelbiau 2015-12-19. Tai ką, pasirodo, šiandien gimtadienis!:) Dar labai nedidelis, bet visai įdomu apžvelgti, ką per tuos metus šiame tinklaraštyje nuveikiau. Įrašas gal bus įdomesnis man pačiai, nei jums, bet jeigu netyčia smalsu pasižiūrėti mano internetinių namų statistiką - prašom, visa jums!

Per šiuos metus tinklaraštyje paskelbiau 33 įrašus. 28 iš jų buvo knygų apžvalgos. Likę 5 - kitomis temomis, bet vis dar susiję su knygomis ir skaitymu.

Aktyviausias tinklaraščio pildymo mėnuo - sausis. Sausį paskelbiau net 6 tinklaraščio įrašus.
Pasyviausias mėnuo - spalis. Neįkėliau nei vieno blogo įrašo. 
Vidutiniškai per mėnesį rašiau 2,75 kartų. Vis tas spalis statistiką gadina :).

Jūs tinklaraštį atsivertėte net 8944 kartus! Beveik 9 tūkstančiai puslapio paspaudimų! Nerealu :) Prieš metus net negalėjau pagalvoti apie tokius skaičius. Gal kažkam tai atrodo visai mažai, bet mane tai labai stebina ir džiugina.

Dan Brown "Meteoritas"

Guliu va lovoje, prieš kelias valandėles vietoj gero, kokybiško naminio maisto prisivalgiusi užsisakytų gyoza ir sushių, viską užtvirtinusi skarbonke 7UP, ir ką jums galiu pasakyti - tiesiog kartais norisi vietoj to, kas yra naudinga, suvartoti ką nors neteisingo. Ir su knygom man taip būna. Žinai, kad, matyt, nieko gero, bet vis tokia jau nuotaika. Tai tokiu atveju labai tinka Dan Brown.


"Meteoritas" - berods, ketvirtoji Dan Brown knyga, kurią perskaičiau per ilgą laiko tarpą. Likusios trys knygos - iš Roberto Lengdono serijos, tad ši buvo kažkas naujo, kadangi visi veikėjai nepažįstami ir pati knygos tematika ne tokia, prie kurios aš pratusi šio autoriaus kūryboje. Vietoje įprastinio istorinio/kultūrinio konteksto čia gauname mokslinį ir politinį. 

Paula Hawkins "Mergina traukiny"/"The Girl on the Train"

Kartais gyvenime netyčia atrandu neabejotiną porą. Taip nutiko ir vakar - parėjau namo po darbo beskaitydama knygą (taip, jei mane kažkas labai užkabina, tai galiu skaityti ne tik važiuodama troleibusu, bet ir eidama nuo stotelės), suvalgiau savo vakarinį skrudintos duonos ir džemo sumuštinį su juoda arbata ir įsitaisiusi lovoje tolimesniam skaitymui įsijungiau pirmą pasitaikiusį man rekomenduojamą playlist'ą Spotify. Ir tada radau vieną iš tų neabejotinų porų - Paulos Hawkins knyga "Mergina traukiny" tobulai dera su Kaleo daina "Way down we go".


Pirmiausia, tai klausykite, kas čia per Kaleo? Kodėl aš vakar tai išgirdau pirmą kartą? Dabar klausau jau ne pirmą pasitaikiusį playlist'ą, o Kaleo albumą "A/B". Rekomenduoju! 

Tai va, jeigu įsijungėte dainos klipą, tai iš skambesio galėtumėte suprasti, kokia Paulos Hawkins knygos "Mergina traukiny" nuotaika. Labai kabina, bet turi savyje tokios zvimbiančios įtampos ir nerimo. Tai va. Romanas toks pats.

Boris Akunin "Azazelis"

Kiek mažiau nei prieš metus laiko įkėliau vieną iš pirmųjų savo tinklaraščio įrašų apie per 2015 metus perskaitytas knygas. Jame "metų detektyvu" nominavau Boriso Akunino "Šnipų romaną" ir pasižadėjau sau dar grįžti prie šio autoriaus kūrybos. Šmirinėdama po Knygų klubo išpardavimus užmačiau, kad leidykla "Sofoklis" išparduoda savo senas knygas (daugumą išleistas dar tais laikais, kai "Sofoklis" buvo vadinamas "Metodika") už labai geras kainas ir nusprendžiau, kad dabar pats laikas vėl imtis Akunino. Jo romanus apie Erastą Fandoriną norėjau paskaityti dar tada, kai "Metodikoje" atlikinėjau praktiką... O tai buvo dar 2013 metais. Tiesa, "Metodika" (dabartinis "Sofoklis") Erasto Fandorino seriją nusprendė leisti labai keistu eiliškumu... Iš šios serijos mums išverstos tik trys dalys, pirmoji dalis lietuviškai išleista paskutinė iš tų trijų. Na, o aš su Erastu Fandorinu pažintį nusprendžiau pradėti būtent nuo jos - romano "Azazelis".

Julie Schwietert Collazo, Lisa Rogak "Popiežius Pranciškus. Savais žodžiais"

Guliu lovoje, galva pulsuoja, rankos drėgnos ir drebančios. Ir vėl sergu. Net pasiėmiau laisvadienį, nes vakar darbe buvo tikrai fiziškai nelengva. Gyvenu arbatomis, tabletėmis ir rulonais tualetinio popieriaus, kurį naudoju vietoje servetėlių... Labai miela :). Tad ir smegenų negaliu užkrauti sunkiais dalykais - skaitau šį tą lengvo, bet vis tiek turiningo. Per vakar vakarą prieš miegą įveikiau ir šią nedidelę knygelę - "Popiežius Pranciškus. Savais žodžiais".

J. K. Rowling, Jack Thorne, John Tiffany "Harry Potter and the Cursed Child"

Taip, turiu pripažinti tiems, kurie dar nežinote - esu visiškai beviltiškas Hario Poterio fanatizmo atvejis. Kasmet ne po kartą ir ne po du peržiūriu visus filmus, jau ne kartą esu perskaičiusi visas serijos dalis, viskas, kas susiję su šia franšize, man teikia besąlygišką džiaugsmą. Su drauge Kristina kažkada išvažiavome savaitgaliui į Nidą. Žinot, ką veikėm? Pasigaminom skanių kokteilių ir visą savaitgalį kiurksojom priešais kompiuterio ekraną ir vietoje to, kad džiaugtumėmės pajūrio gamta, turėjom HP maratoną. Taip, ši problema jau nemaža. :) Man jau 26 metai, o aš vis dar labiau nei Kalėdų ir gimtadienio kartu sudėjus laukiu naujojo "Fantastic Beasts and Where to Find Them". Žinau, kad daugeliui Haris Poteris jau gerokai nusibodo, bet man tas magijos pasaulis visada bus tai, su kuo aš užaugau, tai įtraukia, užburia, moko gražių ir dorų dalykų, visa tai man kvepia Namais.

Kai sužinojau, kad Londone bus statomas spektaklis apie Hario Poterio ateitį, kai jis jau susilaukęs vaikų, o pjesės kūryboje dalyvavo pati J. K. Rowling, sau iškart pasakiau - gal ne šiemet, gal net ne kitamet, bet kažkada aš tai tikrai pamatysiu! Savo noro dar neišpildžiau, bet užtai ta pati Kristina, su kuria Nidoje žiūrėjome filmų maratoną, grįždama iš Australijos man parvežė lauktuvių knygą, kurioje sudėta pjesė "Harry Potter and the Cursed Child". Įsivaizduojat mano laimę? :)

Anna Todd "After. Kai mes susitikom"

Keletas paskutinių mėnesių buvo asmeniškai sunkūs. O tai mane labai lengvai paveikia. Jei jaučiu įtampą ar nerimą, negaliu nieko imtis. Kažkokios rankos nusvirusios būna. O dar ta rudens melancholija, kuri mane kasmet nuteikia depresyviai, energijos ir teigiamo nusiteikimo toli gražu neprideda. Žodžiu, trumpai tariant, kiurksojau uždariusi savo vidines dureles nuo visų veiklų, reikalų ir pomėgių. Tokius etapus reikia tiesiog išlaukti. Su tuo ir susiję tie keli ilgi tylos mėnesiai bloge.

Vieną penktadienį susibėgom su dviem mano mergaitėm ir pasidarėm pižamų vakarėlį su tortilijų wrapais, veganišku brownie, Riesling'u, plepalais ir šokiais trise pagal popsą su vyno taurėm rankose. Kartais tokių vakarų, žinot, labai reikia. Persikrauna smegenys. Kai jau žvygaudamos sugriuvom miegot, Dalia ištraukė knygą, kurią man, sakė, reikia būtinai paskaityt, nes ji tokia užkabinanti! Ėmėm mes tą knygą vartyti, garsiai skaityti ištraukas, kur veikėjai dūsauja, prikimusiu balsu kažką erotiško kalba ir audringai bučiuojasi, ir išvis išgriuvom iš koto, nes labai jau juokinga viskas tada pasirodė. Bet pasidaviau Dalios įkalbinėjimams ir pasiskolinau romaną patikėjusi jos pažadais, kad negalėsiu atsitraukti. Taip į mano rankas papuolė Annos Todd "After" serijos pirmoji knyga "Kai mes susitikom".

Peter Mayle "A Good Year"

Prieš gerus pusantrų metų, po tykių ir apniukusių žiemos mėnesių budo pavasaris. Aš bandžiau kartu su juo. Papuolė į rankas "Metai Provanse" ir tai buvo geriausia, kas man tada galėjo nutikti! Saulė tiesiog veržėsi iš knygos puslapių, o aš ją tik ir gėriau. O mano viduje pavasaris skleidėsi vis labiau. Būtent dėl tos šilumos ir gyvybės "Metų Provanse" iki šiol nepamiršau ir labai nuoširdžiai ją myliu.

Kažkada varčiau GoodReads ir atsidūriau Peter Mayle, "Metų Provanse" autoriaus, puslapyje. Galvoju - na, jei ta knyga paliko tokį nepamirštamą įspūdį, tai reikia pabandyti dar ką nors. Išsirinkau "A Good Year" - romaną, pagal kurį pastatytas to paties pavadinimo visų mėgstamas filmas su Russelu Crowe. Filmo iki šiol vis dar nepažiūrėjau, o knygą perskaičiau akimirksniu.

Dave Eggers "Ratas"/"The Circle"

Ar labai juoksitės, jei pasakysiu, kad kaip ir kiekvienais metais po truputį jau noriu rudens? Aš tokia basic :) Bet nieko negaliu sau padaryti - rugsėjo pradžia man visada kelia kažkokius keistai šiltus jausmus. Ypač tie pirmos rudens pusės rytai, kai važiuojant į darbą vis dar ne tamsu, bet pakankamai žvarbu. Kaip ten bebūtų, kol kas dar vasara, ir kol kas turiu dar ką papasakoti apie tas knygas, kurias skaičiau vis kitur - Nidos pliaže, susiniurkiusi lovoje kaime, kaituotojų bare, prie ežero... Viena iš tokių su manim keliavusių knygų - Dave Eggers "Ratas".

Gi de Mopasanas "Vieno gyvenimo istorija"

Mano nereti knygų pasirinkimai šį tą apie mane pasako - esu žmogus, kuriam įdomesnis sufantazuotas pasaulis. Mėgstu, kai literatūra praplečia mano suvokimo ribas, leidžia pamatyti tai, ko pati nebūčiau sugalvojusi. Man tai asocijuojasi su tikru talentu - ne tik gražiai kalbėti apie iš tiesų egzistuojantį pasaulį, bet mokėti įsivaizduoti tai, ko niekas niekada nematė ir nebuvo net pagalvojęs :). Realizmas man niekada nebuvo prie širdies. Jis per daug tiesioginis, per apčiuopiamas, per Realus.

Po labai skaniai suvalgytos Remarko "Nakties Lisabonoje" nutariau čiupti dar vieną knygų lentynoje gulinčią klasikinio autoriaus knygą. Tai buvo Gi de Mopasano "Vieno gyvenimo istorija". Realizmas.


Turbūt jau aišku, kad imtis šios knygos nebuvo pati šauniausia mintis. Nenoriu pasakyti, kad romanas blogas. Tiesiog tai visiškai ne mano skonio literatūra.

Erichas Marija Remarkas "Naktis Lisabonoje"

Klasikos imuosi retai. Man rodos, dar išlikęs manyje tas paaugliškas anarchistiškas "o kodėl aš turiu daryti tai, ką liepia kiti?" :) Juk klasikiniai autoriai ir knygos yra tai, ką skaityti "reikia", daug jų buvo visokiausiuose mokyklos ir universiteto privalomos literatūros sąrašuose. Įtariu, kad būtent tai ir tapo kažkokiu apribojimu, kuris nulėmė, jog dažniausiai skaitau šiuolaikinę literatūrą, kažkur šone palikdama tą laiko patikrintąją.

Mylimi brolis Povilas ir jo draugė Dalia gimtadieniui man padovanojo būtent klasikinę knygą - Ericho Marijos Remarko "Naktį Lisabonoje". Ją, beje, netiesiogiai, to nė nesuprasdama, išsirinkau pati :).
 

Victoria Aveyard "Stiklo kalavijas"/"Glass Sword"

Žinote, ką? Aš taaaip puikiai paatostogavau! Šią vasarą darbe vis nebuvau - tai operacija, tai liga... O ir laisvadienius taupau rudeniui, nes jų tada prireiks. Tad vasaros atostogų šiemet turėjau tik vieną savaitėlę (o daugiau nebebus). Bet ta proga pamanėme - reikia išvažiuoti prie jūros. Į mylimąją Nidą. Kur įprastai būname vos kelias, na, daugų daugiausiai - keturias dienas, šįkart nutarėme pasiilsėti ištisas devynias! O kaip buvo gera... Taip nebuvau atsijungusi nuo viso pasaulio išties labai seniai. Maudžiausi jūroje, skandinau saulę Parnidžio kopoje, gėriau šampaną ant molo, miegojau iki pietų, miegojau pliaže, numyniau gan nemažai kilometrų, valgiau visišką Bet-Ką ir todėl dabar bandau vėl sumažinti atsikišusį pilvą, cha cha :). Kai sekmadienį važiavome į Vilnių ir stovėjau kelte, kažkaip net graudulys suėmė, kad namo reikia.

Atostogos prasidėjo nuo dvigubos šventės. Į Nidą išvykom per mano 26-ąjį gimtadienį. Buvo labai graži diena - tris valandas po marias plaukiojome šaunia medine jachta, o vakare visiškai išgriuvome iš koto kopose, Zuikio darže (tai, beje, puikus puikus baras!), Tuborg beach bare ir visur kur tik įmanoma :). Gimtadienis buvo atšvęstas su kaupu! Beplaukiant jachta trumpam atsidariau savo blogo statistiką ir ten mane pasitiko širdį paglostantis skaičiukas - 5000. Tiek kartų jūs kažką atsidarėte mano bloge nuo jo sukūrimo. Wow! Per 7 mėnesius čia užsukta tiek daug! Gal kažkam šis skaičius nepasirodys milžiniškas, bet man pačiai tai yra puikus įvertinimas. Juolab, kad niekur nesireklamuoju, tik apie naujus įrašus paskelbiu savo asmeniniame Facebook puslapy ir (kartais) Instagram paskyroj. Man šis skaičius sako tai, kad žmonės sugrįžta manęs paskaityti. Smagu ir tai, kad gimtadienio dieną daug palinkėjimų sulaukiau apie knygas, skaitymą ir rašymą apie tai :). Motyvuoja nesustoti! Ačiū Jums!

Rūta Šepetys "Tarp pilkų debesų"/"Between Shades of Gray"

Šiomis dienomis gyvenimas kažkoks apgriuvęs. Tik pradėjau sveikti ir grįžau į darbą, vėl užpuolė ligos. O ir emociškai truputį pabirau. Kažkaip į galvą per daug neigiamų emocijų pradėjo lįsti, savivertė smuktelėjo, nes sunku pripažinti, kad nemoku, nesugebu visko. Žinau, kad nėra tokių žmonių, kurie būtų visiškai gabūs viskam. Bet vistiek turiu prisipažinti, kad sunku suvokti, jog kažkas man gali visai nesisekti. Tai va taip ir rituosi per tą mažą emocinę duobę. O ir ta šiluma ir šviesa man visiškai nepadeda, nes po operacijos turiu nuo jos slėptis...

Užtai prieš kurį laiką perskaičiau knygą, kuri visas mano problemas ir susikrimtimus perkėlė į kitą perspektyvą. Kalbu apie Rūtos Šepetys "Tarp pilkų debesų". Keista, kad prie šio romano priėjau tik dabar. Net nežinau, prieš kiek laiko jis išleistas... Bet tikrai pamenu, kad dar tada, kai trečiame kurse dirbau knygyne, knyga jau buvo garbinama ir visų perskaityta. O aš - kaip visada. Prie visuotinai pripažintų dalykų prieinu labai jau negreit. Bet labai džiaugiuosi, kad tai padariau.

Man "Tarp pilkų debesų" toks keistas reikalas. Knyga apie Lietuvos istoriją, tačiau versta iš anglų kalbos, parašyta amerikietės, bet su lietuviškomis šaknimis. Lyg norisi sakyti, kad jei lietuvių kilmės autorė ir apie Lietuvą, tai lyg ir lietuviška knyga. Bet kad ne. Kažkokia painiava. :)

Kleckuota skaityklė su angliška knygos versija

Tahir Shah "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje"

Jau pradedame mąstyti apie povestuvinę kelionę. Renkamės kryptį, svarstome, kuris tolimas kraštas mus traukia labiausiai. Kai apie tai galvoju, nori nenori mintys vis grįžta į šalį, kurią prisimenant sieloje atsiranda kutuliukai. Maroke keliavome pernai ir dar neišvažiavę namo prisižadėjom, kad tikrai tikrai grįšim atgal ir aš užtikrinta, kad čia tikrai ne tušti pažadėliai. Aš iš tų žmonių, kuriems visur įdomu, gražu ir visur antrą kartą važiuočiau mielai, bet vistik Marokas man buvo šis tas nepaprasto. Maroke, vidury dykumos, Andriui pažadėjau su juo praleisti visą likusį gyvenimą, jau vien dėl to ta kelionė išliks ypatinga. Bet ir pati šalis man visiškai nurovė stogą, nes tai buvo tai, ko niekur kitur nesu mačiusi. Kultūra, žmonės, gamta, viskas alsuoja tokia laukine romantika, kad negali tuo nesižavėti.

Pernai, kai bukinomės kelionę į Maroką, nusprendžiau, kad prieš išvažiuojant reikėtų ką nors pasiskaityti apie šalį. Radau Tahir Shah "Kalifo rūmai: metai Kasablankoje". Perskaičiau tą knygą ir kiek nuliūdau - daug dalykų man pasirodė nerealistiški, nelabai suprantami, tad tiesiog nurašiau knygą kaip lengvą atostogų pasakojimą, kuris pasimiršta ir apskritai nėra labai aktualus. Tik jau keliaujant šalies viduje, pakeliui į dykumą paklausiau mūsų bendrakeleivio-gido-vairuotojo Ali, ar tikrai, kaip rašoma Tahir Shah knygoje, marokiečiai tiki džinais. Tada, bevalgydamas marokietišką mėsos pyragą-"picą", Ali labai rimtu veidu pasakojo apie tai, kaip džinus galima sutikti dykumoje, ir kad džinai išties egzistuoja.

Štai tada Ali, pjaustydamas "picą" dykumos pakraštyje, mums pasakojo apie džinus.

Mary Healy "Vyrai ir moterys iš Edeno"

Paskutiniu metu aš neskaitau. Per tris savaites sugebėjau vos vos sudoroti vieną mažą ploną knygiūkštę. Jaučiuosi dėl to nekaip - lyg kaltė kankina, lyg nepasotinta esu kažkuo. Bet taip jau nutiko, kad laikas paskutiniu metu tirpsta, nes reikalų ir dalykų dabar turiu vos spėk suktis, o ir, tiesą sakant, atsirinkti kažką skaitymui paskutiniu metu man tapo kažkaip nelengva. Pradėjau ir atidėjau bent dvi knygas, o ir toji, apie kurią kalbėsiu dabar, nebuvo tai, link ko automatiškai tiestųsi rankos... Būčiau ir jos skaitymą lygiai taip pat nutraukus, bet sustabdė tai, kad toks skaitinys nebūtinai yra labai entertaining, tačiau tema ir turinys yra ir svarbūs, ir aktualūs, tad šiaip ne taip išvargau :).

Bent kiek daugiau mane pažįstantys žmonės žino, kad esu religinga ir mano asmenybė, pasaulėvoka ir patirtys buvo nemenkai formuojamos Bažnyčios. Esu praktikuojanti ir iš tų, kurie stengiasi tikėjimą ne tik išreikšti per Mišias sekmadieniais, bet ir pagilinti kursais, paskaitomis, literatūra, tačiau pastaruosius porą metų mano religinių knygų lentyna buvo primiršta. Jaučiu, kad reikia šviežumo, naujo matymo, gal todėl ir nusprendžiau vėl paskaityti kažką, kas truputį pakurstytų protą ir širdį :).

Andrius Pauliukevičius "Tobulas kūnas"

Ne taip senai pasakodama apie Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito" rašiau, kad mano požiūris į rūpinimąsi savimi paskutiniuoju metu visiškai pasikeitė. Jei kas prieš du metus man būtų pasakęs, kad tiek dėmesio skirsiu savo sveikatai, savijautai ir fizinei išvaizdai, kiek jo skiriu dabar, būčiau nusijuokusi ir pasakiusi, kad man ir taip viskas gerai. Na, tai nebūtų buvusi visiška tiesa, nes nebuvau stipriausios sveikatos žmogus, prie ko turbūt nemažai prisidėjo ir nelabai sveikas gyvenimo būdas - prasta mityba, blogi miego įpročiai, alkoholiniai gėrimai per ne tokius jau ir retus vakarėlius, cigaretės... Pas gydytoją tai išvis manęs su botagu niekas nebūtų nuvijęs. Toks gyvenimo būdas tarp žmonių nėra toks retas ir nieko čia nenustebinsiu, bet mano atveju kūnas pradėjo labai aiškiai sakyti, kad tai man kenkia. Prikaupiau pilną krūvą visokių sveikatos problemų, o vaizdas veidrodyje man pradėjo labai nebepatikti - tas naktinis sumuštinių valgymas lovoje, arbata su dviem šaukšteliais cukraus ir meilė čipsams, sūriui ir greitam maistui pradėjo ypatingai ryškėti fiziniu pavidalu :), nors ir anksčiau nebuvau iš tų, kurios gali džiaugtis šakaliuko figūra. Pradėjau svarstyti, kad turiu kažką rimtai keisti.

Leigh Bardugo "Šešėlis ir kaulas"/"Shadow and Bone"

Kai sekmadienius praleidžiam taip, kaip šiandien, norisi, kad tokios dienos niekuomet nepasibaigtų. Buvo Mišios, buvo mylima šeima, geras ir skanus maistas, gamta, saulė, tingi popietė, o vakaras skirtas mažoms nuodėmėms - kam geimams, kam eurovizinių dainų perklausai :). Kokius penkis kartus savo Andriui pasakiau - ei, gal galim rytoj neit į darbą? Nes tiesiog taip norisi tą šilto sekmadienio vaibą pratęsti į ateinančią savaitę... Visai nelaukiu rytojaus, kai jau šeštą ryto įsitvėrus sproto kuprinės ir maisto ruošinių bėgsiu į stotelę, kad tik spėčiau į savo ankstyvą darbo dienos pradžią... Tas savaitės pradžios stresas :). Turbūt niekad neišmoksiu savęs užprogramuoti taip, kad pirmadienis prasidėtų lengvai. Ką aš bandau apgauti, turbūt tas nepavyksta beveik niekam... Užtai šiandien dar leidžiu pamirkt priešais kompo ekraną. Man įsijungti naują lapą blogo įrašui yra kažkas panašaus, kaip karšta vonia kitiems - atpalaiduoja, maloniai iškrauna, atšviežina. Tai greitai jums papasakoju apie vieną iš savo paskutinių perskaitytų knygų ir bėgu gamintis rytojaus pietų ir džiaut išskalbtų kojinių, nes laukia lova!

Viena iš knygų, apie kurias dar nepasakojau bloge, yra prieš ketvertą metų išleista pirmoji visame pasaulyje išpopuliarėjusios "Grišų trilogijos" knyga "Šešėlis ir kaulas". Valio valio valio - dar vienas hitas, kuris pasiekiamas ir lietuviams - knygą išleido "Aukso pievos" leidykla. Šaunuoliai, reikia vežti į Lietuvą gerą popsą!

Popierinė knyga prieš elektroninę knygą! Mano nuomonė

Prisimenu pačią pirmojo kurso pradžią. Į universitetą atvyko kažkokie lektoriai iš (galbūt) Danijos ir mums pasakojo apie daug leidybinių dalykų. Vienos iš paskaitų metu gavom pačiupinėti tada dar visiškai Lietuvoje nematytą daiktą (na, bent jau man) - skaitykles. Kaip man patiko! Buvau sužavėta ir nusprendžiau, kad kažkada tokią ir pati įsigysiu. Tepraėjo tik 7 metai :), ir skaityklę pagaliau turiu ir aš. Aplinkiniai stebėjosi - Jurgita, kaip tu TIK DABAR?

Kaip ten bebūtų, skaityklę naudoju jau kone pusę metų. Šis laikas man buvo pakankamas suformuoti savo šališką nuomonę į amžiną klausimą - kas vistik geriau, tradicinė popierinė knyga ar skaitmena.

Rasa Aškinytė "Rūko nesugadinti"

Na ir savaitgalis... Taip vyliausi, kad po tokios gražios savaitės orai išliks tokie pat šilti ir saulėti, ir galėsim dienas leisti aktyviai - išsitraukti apdulkėjusius dviračius ir aplėkti miestą ar bent jau pasivaikščioti po mišką. Bet kadangi man lauke baisiai šalta, ką pajaučiau eidama į parduotuvę varškės, tai teko ir likusią dienos dalį praleisti viduje. Saule, kur tu??? Na, bet užtai turiu laiko prisėsti prie tinklaraščio ir papasakoti apie dar vieną perskaitytą knygą.

Nors praėjusių metų perskaitytas knygas apibendrinančiame įraše rašiau, kad šiemet turiu tikslą skaityti daug daugiau lietuviškos literatūros, deja, man jo vykdyti visiškai nepavyksta. Nu aš ne lietuvių literatūros fanė, nors tu ką... Mane vis traukia kokie (kartais Lietuvoje dar net neišleisti) užsienio autorių romanai, tad juos ir skaitau, mintyse pagalvodama "ai, gal kada vėliau..." :). Tas "vėliau" nelabai ateina, nes to-read sąrašas nesibaigia! Tik pildosi ir pildosi!

Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito"

Kažkaip pradedu kuo toliau, tuo labiau suprasti, kad nesirūpinimas savimi yra išaugamas. Dar keli metai atgal gyvenau baisiu ritmu, visai nežiūrėjau sveikatos, o self helpo knygos man, švelniai tariant, atrodė visiškai dėmesio nevertas dalykas, o jei atviriau - nurašydavau šitas knygas net neįsigilinusi. Bet žinote, man rodosi, kad kaip užaugame iki kavos, silkės ir alyvuogių :), taip ir iki sveikos mitybos, ėjimo pas gydytojus, gero poilsio režimo. Pasirodo, į šitą kategoriją įeina ir populiariosios psichologijos knygos. Kai esi dar jaunas žmogutis, atrodo, kad apie gyvenimą ir laimę išmanai viską ir kam čia dar apie tai skaityti. Bet net ir tuos dalykus, kuriuos žinome, verta vis kartkartėmis sau priminti. Tad vietoje čipsų grauždama riešutus, šią savaitę skaičiau populiariąją Laurent Gounelle knygą "Dievas visada keliauja incognito".


Šią knygą man paskolino mano mylima pusseserė Vaiva. Pati ją perskaičiusi, tiesą sakant, man savo įspūdžių nepapasakojo, tepasakė, kad bus įdomu išgirsti mano nuomonę. Tai ką, prašom.

Maria V. Snyder "Magic Study"

Man labai liūdna, kad pastaruoju metu visai nerandu laiko skaitymui. Na, ir apskritai niekam. Kaip tik šiomis dienomis prisiminiau, kaip prieš porą metų dirbdama iki vėlesnės valandos ir dar užmiestyje, sugebėdavau po darbo dienos dar tiek nuveikti, kad būdavo aplankyti visi spektakliai, koncertai, sutikti draugai, pripramogauta, žodžiu, ko tik nori. Kur dabar dingo visas laikas? Atrodo, kol grįžusi namo pasisukioju virtuvėje, pasikrapštau buityje, dar viena kita smulkmena, ir, žiūrėk, jau seniai praėjo laikas, kai turėjau miegoti. O tai kada išeiti pasivaikščioti? Kada nueiti į pasimatymą su drauge? Kada Paskaityti Knygą?

Gal dėl taip mistiškai dingstančio laiko (ir energijos) paskutiniąją knygą skaičiau taip ilgai. Net prieš save truputį gėda, nes tokią nesunkią ir neilgą istoriją dorojau beveik mėnesį. Bet kaipgi bus kitaip, jei buvo ne viena diena, kai skaityklės net nepaėmiau į rankas, arba prieš miegą įsijungusi ją užmigdavau net neatvertusi kito puslapio... Bet prieš kelias dienas prisėdau ir pribaigiau. Kalbu apie Marios V. Snyder antrąją serijos knygą "Magic Study".

KNYGŲ SERIJA. Kiera Cass "Atranka"/"The Selection"

Kieeek daug laiko praėjo po to, kai paskutinį kartą dalinausi save įspūdžiais apie knygas! Net pačiai keista, nes paskutinieji mėnesiai mane spėjo pripratinti prie šitos mažos mano internetinės erdvės. Bet tam buvo priežasčių. Tai jau tapo tendencija, kad laikas aplink pavasario pradžią - vis pokyčių metas. Ir dažniausiai visiškai netikėtų. Taip ir šis kovas prasidėjo kitoje darbo vietoje, su kitomis pareigomis, ir visa tai apsivertė aukštyn kojomis per vos kelias dienas. Negana to, buvo ir kitų gyvenimiškų dalykų, kuriais reikėjo pasirūpinti, tad knygų skaitymas ir blogo rašymas, deja, nukrito į kažkelintą planą...
Nepaisant viso šito, mano širdis labai laiminga. Man labai gera, kai kas nors parašo netikėtą žinutę, kad mano blogas įdomus, arba kad skaitant jį atrodo, jog aš šalia atsisėdusi viską pasakoju. O dar smagiau sutikti kokį senai nematytą žmogų, su kuriuo nepalaikai jokio ryšio, ir išsikalbėjus sužinoti, jog jis tavo įrašus taip pat atsiverčia. Arba susipažinti su kažkuo ir pirmo pokalbio metu išgirsti, kad šitas žmogus irgi yra skaitęs taip sau. Toks keistas ir netikėtai malonus jausmas! 
Todėl šiandien, grįžusi į namus po labai jaukaus ir šilto savaitgalio troboje Labanoro girioje, pagaliau sėdu papasakoti apie tai, ką skaičiau prieš pusę mėnesio. Įspūdžiai šį kartą ne tokie jau ir švieži, bet galbūt labiau susigulėję, nei tai būna įprastai, tad galbūt irgi bus įdomu.

Victoria Aveyard "Raudonoji karalienė"/"The Red Queen"

Aš turiu prisipažinti. Mano guilty pleasure - young adult knygos :). Nežinau, kas būtent man jose patrauklaus... Svarstau, gal jaunatviškas maksimalizmas ir gražių vertybių aukštinimas? Gal naivus, gražus heroizmas? Gal tos dar vaikiškos, tyros meilės istorijos / trikampiai / daugiakampiai? Turbūt viso šito mišrainė, na, ir tai, kad tokias knygas skaityti yra taip lengva ir labai labai atpalaiduoja. To baisiai norisi, kai smegenys užkištos mintimis apie suaugėliško gyvenimo reikalus - darbus, pinigus, pareigas, planus, problemas ir visus kitus dalykus (oh my, kaip žiauriai skamba tie žodžiai - suaugėliško gyvenimo reikalai...). Turbūt todėl šie skaitymo metai man prasidėjo visai nemažu kiekiu young adult knygų. Dar toli gražu ne apie visas parašiau - šią savaitę buvo totalus vienos serijos sprintas - supyškinau tris knygas per keturias dienas. Bet apie tą seriją (Kiera Cass "Atranka" / "The Selection") kiek vėliau, o šiandien pakalbėkim apie man visai patikusią Victorios Aveyard knygą "Raudonoji karalienė" iš to paties pavadinimo serijos.

Taigi, susiduriam su dar viena knyga, kurią Goodreads įvertino kaip geriausią metų knygą savo kategorijoje (anksčiau rašiau apie "#GIRLBOSS", kuri 2014 metais buvo įvertinta kaip geriausia verslo kategorijos knyga). Victorios Aveyard "Raudonoji karalienė" - geriausia 2015-ųjų debiutuojančio Goodreads autoriaus(-ės) knyga. Skamba daug žadančiai!

Ellen DeGeneres "Seriously... I'm Kidding"

Man jau visai pavasaris. Rimtai! Geriausias to liudytojas - darbe nebenoriu visą dieną sėdėti su įjungta šviesa. Kai po pietų pertraukos išjungiu lempas ir šviesos jau nebetrūksta darbui tarp senų rusiškų dokumentų, vadinasi, žiema baigiasi. Ir nuotaikos tokios visai giedros, nepaisant didesnių ar mažesnių "debesų". Tai ir skaityti norisi kažką lengvo, pozityvaus ir neįpareigojančio, kaip tas (beveik) pavasarinis vėjelis lauke.

Tas lengvas ir pozityvus pasirinkimas šį kartą buvo Ellen DeGeneres priešpaskutinioji knyga "Seriously... I'm Kidding". Aš galbūt ir neteisi, bet man taip rodos, kad Ellen visi žino arba bent jau yra apie ją girdėję. Mylima, populiari komikė, turinti savo TV šou. Internete sklando šimtai ištraukų iš jos pokalbių laidos su žymiausiais aktoriais, dainininkais, politikais, skleidžiančių tokį šiltą, gerą vaibą, kad sunku neužsikabinti ir pažiūrėjus vieną nepradėti žiūrėti jų vieną po kitos... Tai nusprendžiau pabandyti paskaityti ir knygą. 

Maria V. Snyder "Poison Study"

Paskutiniu metu TIEK DAUG sergu! Ši (dar nesibaigusi) žiema - su daugiau nei trim savaitėm biuletenio, krūva negalavimų, antibiotikų ir šiaip visokiausio plauko tablečių... Ir dabar va po savaitės namuose spirgu noru rytoj jau eiti į darbą. Keistuolė, tiesa?
Nors laiko skaityti turėjau daugiau nei bet kada, per šitą ligos periodą tam tiesiog nebuvo energijos. Didžioji dalis dienų praslinko miegant ar tiesiog gulint. Bet kai tų jėgų vistik atsirasdavo, su dideliu noru kibdavau į Marios V. Snyder "Poison Study".

Pasiūlymas

Esu tikra, kad esate apie šitą akciją jau skaitę kuriame nors socialiniame tinkle. Aš, aišku, negaliu nesudalyvauti, nes 1. čia knygos :), 2. pats veikimo principas man labai patinka, 3. akivaizdi nauda VISIEMS!

Tai apie kokią gi akciją aš čia kalbu ir kokia jos esmė?

DALINTIS KNYGOMIS!

Kaip tai veikia?

Tavo užduotis yra išsiųsti knygą vienam asmeniui. Atgal gausi keletą ar net kelioliką knygų. Nebūtina būti Lietuvoje, kad galėtum dalyvauti. Kuo toliau esi - tuo geriau! Jei susidomėjai šia akcija, parašyk komentarą po šiuo įrašu (arba raštelk man per socialinius tinklus / į jurgita.petniunaite@gmail.com), o aš tada parašysiu daugiau informacijos.

Pažadu, bus labai smagu! :)

Tess Gerritsen "Pražuvėlė"/"Girl Missing"



Toks vakaras šiandien, kai po sočios skanios vakarienės dar suvalgai cielą sūrio gabalą ir viską užsigeri keliomis dosniomis taurėmis vyno. Nuotraukoje kavos puodelis, bet negi vidurdienį vyną pliumpinsi?.. Tai va, kiek anksčiau dar buvome pasimaudyti pirtyse ir baseine, tai akivaizdu, kad dabar nuotaika rami rami, norisi susikelti kojas ant sofos ir nieko rimto neveikti. Pats tas šį tą parašinėti, juolab, kad šiandien pabaigiau dar vieną knygą.

Esu Tess Gerritsen gerbėja. Su ja "susipažinau" ir pirmąją knygą perskaičiau dar dirbdama "Pegase". Ir tai buvo tikras atradimas! Romanai lengvi, pramoginiai, bet toookie įtraukiantys!

Sophia Amoruso "#GIRLBOSS"

Net nežinau...

Įprastai apie perskaitytas knygas pasakyti turiu daug ką. Pirmosios mano knygų apžvalgos tinklaraštyje gavosi gal kiek ilgokos, ir iki galutinių variantų tekstai buvo trumpinti bent po kelias pastraipas... Atrodo, perskaitai knygą ir tieeeek ten visko! О kadangi skaitydama mėgstu pasižymėti vieną kitą kilusią mintį, tai viską sutalpinti į sąlyginai trumpą apžvalgą tampa iššūkiu :) Bet šį kartą daug rašyti rankos nelabai kyla. 

Skaičiau Sophios Amoruso "#GIRLBOSS". Nuo išleidimo 2014 metais ši knyga buvo visiškas hitas anglakalbėse šalyse. Goodreads ją pripažino kaip geriausią 2014 metų Business kategorijos knygą. Pusė mano skaitomų tinklaraščių barstė susižavėjimo šūksnius. Ir, aišku, aš užkibau ant kabliuko...

Andy Weir "Marsietis"/"The Martian"

Nuotraukoje pozuoja mano stiklinis žemės rutulys, kuris čia kaip ir turėtų būti į kosmoso temą :)))

Nieko sau, pabaigusi skaityti "Marsietį" pasakiau sau. Kas galėjo pagalvoti, kad mano gyvenime atsiras tiek daug kosmoso? Paskutiniu metu vis žiūriu su juo susijusius filmus, o kai kuriuos netgi savo noru! O paskui save prigaunu intensyviai apie kurį nors galvojant, bandant prisiminti detales ir netgi norint pažiūrėti dar kartą. O kino teatruose pasirodžius "Marsiečiui" pasakiau sau, kad šitą ne tik pasižiūrėsiu, bet ir perskaitysiu. Pirmas buvo filmas, kuris man beprotiškai patiko!!!, o knygos ėmiausi šiek tiek vėliau, t. y. prieš kokią savaitę. Po kino įspūdžiai jau buvo gerokai susigulėję, tad juos pats laikas buvo atgaivinti.

Kaip pradėti skaityti daugiau?

Jeigu jums kyla klausimas, kam apskritai REIKIA daugiau skaityti, tai neprasidėkite su šiuo tekstu. Aš visai nenoriu pradėti vardinti skaitymo privalumų ir teikiamų naudų. Gautųsi kažkas panašaus į tai, kaip mama man pasakoja, kaip reikia sveikai maitintis. Aš tada giliai širdy lyg ir žinau, kad ji teisi, bet vos apie tai užsiminus aš bandau taktiškai (kartais ir nelabai) nukreipti temą kita linkme... :)

Tai jei jau toliau kalbamės, vadinasi, sutinkame, kad skaityti reikia. Tik kartais taip tos rankos prie knygos nesitiesia... Labiau tiesiasi prie teliko pultelio ar iPhono, kur galėtum valandą laiko tuščiai spoksoti į draugų statusų atnaujinimus. Vis stebiuosi, kaip dažnai girdžiu iš aplinkinių, kad labai norėtųsi skaityti daugiau, bet tai tingisi, tai laiko trūksta.
Aš ne koks motyvatorius, tik pasidalinsiu tuo, kaip pati išsprendžiau šitą problemą ir kokie metodai veikia man, kad noras skaityti niekur toli nedingtų.

Tracy Chevalier "Mergina su perlo auskaru"

Labai dažnai knygas asocijuoju su metų laikais. Kai kurias padedu į vasaros atostogų lentyną, kitos skirtos žiemos miegui, Haris Poteris - Kalėdoms, na, čia galima būtų vardyti ir skirstyti ilgai.
Vakar pabaigiau skaityti "Merginą su perlo auskaru". Šios knygos negaliu įklijuoti į vieną sezoną. Iš vienos pusės - tai tobulas pasirinkimas tamsiems, lėtiems mėnesiams, kai visai nebūtinas įtemptas veiksmas, dideli dramatiški siužeto šuoliai ir panašūs dalykai. Susirandi kokį šiltą kampą, aišku, išsiverdi litrinį puodą karšto gėrimo ir įsijungi į tokią pat lėtą, ramią, palengva srūvančią romano istoriją. Man pačiai keista, kad nejaučiau nuobodulio. Gal dėl to, kad mano ir knygos nuotaikos kone identiškos.
Kita vertus, man "Mergina su perlo auskaru" primena ankstyvą, bet jau nebesnieguotą pavasarį. Pirmiausia dėl to, kad vis dar turiu prisiminimą, kaip prieš kokią dešimtį metų gal balandžio pradžioje su (tikriausiai) lietuvių kalbos mokytoja ir klasiokais važiavome į Lietuvos kino teatrą žiūrėti romano ekranizacijos. Nebežinau, kokia proga, bet kaip šiandien pamenu kaip buvau apsirengusi, kokia nesimpatiška tada man atrodė Scarlett Johansson :) ir koks buvo skaidrus, bet šaltas rytas. Tokia tikra tikra pavasario pradžia. Bet ne tik tuo sieju romaną su pavasariu. Nepaisant ramybės ir lėtos tėkmės, jame daug pavasario simbolių ir gyvybės apraiškų. Spalvos, maišomos mansardoje, skirtos paveikslams tapyti, šviesa pro studijos langus, namų švarinimas, skalbiniai, balinami saulės šviesoje... Daug šilumos, bet dar tokios trapios.

Jojo Moyes "Po tavęs"/"After you"

Pradedu grįžti į vėžes.
Turbūt ne aš viena metus pradedu taip keistai pavargusi - švenčių maratonas buvo malonus, šiltas, banaliai gražus pačia geriausia prasme. Matėmės su žmonėmis, klausėmės daug gražios muzikos, išgerta nemažai vyno taurių, na, ir šampano, jei jau tiesą pasakius... Niekaip nepasiskųsi! Bet vis tiek grįžimas į savo mažą tuščią kabinetuką, kur burzgia šildytuvas ir nuo 7:00 ryto groja M-1 plius, yra kažkuo raminantis. Atrodo, nebereikia niekur skubėti. Galiu kibti į savo popierius, o kol lauke sninga, mieguistai žiūrėti per langą, siurbčioti juodų serbentų arbatą ir bijoti ketvirtos valandos popiet, kai reikės išlįsti į šaltį.
Žmonės skundžiasi, kad pasibaigus šventėms prasideda tas ilgasis laikas, kai atrodo, jog vasara niekada neateis. O man tai patinka. Nėra daugiau laiko metuose, kai gali nusiraminti taip, kaip sausį.
Tik pasibaigus šventėms vėl ėmiau į rankas savo skaityklę. Kaip niekad dabar turiu laiko ir apetito knygoms. Čia gal ta ramybės nuotaika prisideda?