Jojo Moyes "Po tavęs"/"After you"

Pradedu grįžti į vėžes.
Turbūt ne aš viena metus pradedu taip keistai pavargusi - švenčių maratonas buvo malonus, šiltas, banaliai gražus pačia geriausia prasme. Matėmės su žmonėmis, klausėmės daug gražios muzikos, išgerta nemažai vyno taurių, na, ir šampano, jei jau tiesą pasakius... Niekaip nepasiskųsi! Bet vis tiek grįžimas į savo mažą tuščią kabinetuką, kur burzgia šildytuvas ir nuo 7:00 ryto groja M-1 plius, yra kažkuo raminantis. Atrodo, nebereikia niekur skubėti. Galiu kibti į savo popierius, o kol lauke sninga, mieguistai žiūrėti per langą, siurbčioti juodų serbentų arbatą ir bijoti ketvirtos valandos popiet, kai reikės išlįsti į šaltį.
Žmonės skundžiasi, kad pasibaigus šventėms prasideda tas ilgasis laikas, kai atrodo, jog vasara niekada neateis. O man tai patinka. Nėra daugiau laiko metuose, kai gali nusiraminti taip, kaip sausį.
Tik pasibaigus šventėms vėl ėmiau į rankas savo skaityklę. Kaip niekad dabar turiu laiko ir apetito knygoms. Čia gal ta ramybės nuotaika prisideda?
Per pirmą metų savaitę perskaičiau dvi knygas. Pirmąją palieku neaprašytą, nes tai knyga, kurią skaitau nebe pirmąjį kartą, be to, tai dalis serijos, apie kurią įrašas bus bendras. Verčiau pasidalinsiu įspūdžiais apie romaną, kuris taip pat yra ne atskiras kūrinys, bet žymiosios "Aš prieš tave" tęsinys - "Po tavęs".
Svarbu! Jei neskaitėte "Aš prieš tave", tačiau ketinate, siūlau šitą įrašą išjungti, nes toliau niekaip neišsiversiu be spoilerių, kad ir kaip norėtųsi.


Taigi, praėjo aštuoniolika mėnesių po to, kai vyras, kuris apvertė Luisos gyvenimą aukštyn kojomis, pasirinko eutanaziją. Vilas buvo sėkmingas žmogus, tačiau po nelaimės tapęs kvadriplegiku prarado norą gyventi, kurio nesugebėjo sugražinti net netikėtai pamilta moteris. Vyras nutraukė savo gyvybę, tačiau prieš mirdamas paliko Luisai laišką ir galybę prisiminimų, kurie ją turėtų motyvuoti savo gyvenime siekti daugiau, nei padavėjos darbas mažo miestelio kavinėje.
Turbūt nieko netikėto, kad antrajame romane Luisą matome vis dar palaužtą. Po mylimojo mirties bandžiusi keliauti po Europą, gyvenusi Paryžiuje, leidusi laiką nepažįstamų žmonių draugijoje, galiausiai Luisa grįžta į D. Britaniją, iš Vilo palikimo nusiperka butą ir tampa nematoma - dirba oro uosto bare, namuose daiktus laiko neiškrautus iš dėžių, vengia žmonių. Žodžiu, yra nugrimzdusi į gilią duobę. Sukrėtimą atneša keli atsitikimai, pilką ir niūrų gyvenimą išmušę iš pusiausvyros - Luisa per plauką lieka gyva, ir lyg to būtų maža, prie savo namų slenksčio sutinka paauglę, vardu Lilė, prisistačiusią su iš kojų verčiančiomis žiniomis.

Daugiau apie knygos siužetą nebepasakosiu. Pereikime prie to, kokius jausmus man sukėlė "Po tavęs" ir ką aš galvojau skaitydama.
Jei esate "Aš prieš tave" fanas, geriau nesitikėti per daug. Prieš pradedant knygą geriau truputį atsitraukti nuo istorijos ir leisti sau į ją pažiūrėti kaip į visai naują ir atskirą. Iškart perspėju - nėra čia tokio emocinio užtaiso ir ašarų krioklių, kaip po pirmosios knygos.
Visas pasakojimas vyniojasi aplink liūdesį. Jis ne tik iš Luisos, gedinčios gyvenimo meilės. Viskas apskritai Labai Liūdna. Aišku, kaip gali būti kitaip, kai didžioji dalis romano veikėjų yra netekę artimųjų ir vis dar išgyvena skausmą. Lilė (apie ją sukasi kone svarbiausias romano planas) yra taip stipriai sužeista paauglė, kad net pamiršti ant jos pykti (už visus išsidirbinėjimus jaučiu jai nelabai šiltus jausmus). Galėčiau vardinti tuos liūdnus dalykus ir toliau. Skaitai ir kartais tikrai patiki, kad gyvenime nebebus gerai. Kad senos žaizdos niekada neužgyja, kad neįmanoma pasveikti nuo netekčių, kad klaidos, kurias kartais žmonės padaro, juos persekios amžiais. Norisi galvoti, kad gyvenime būna ir kitaip.
Aišku, atsiranda ir nauja meilės istorija. Deja, kad ir kokias dideles simpatijas jausčiau Semui, naujajam Luisos meilės objektui, po epic love story su Vilu tiesiog yra Ne Taip. Žinoma, momentų yra daug ir gražių, pavyzdžiui, tai, kad vienas kitam jie padeda išgyventi (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis). Deja, kadangi pirmoji meilės istorija yra tokia stipri, šia truputį per sunku patikėti.

Keletas dalykų, kuriuos norisi paminėti - gera matyti knygoje humorą vietoje ir laiku. Moving On Circle (nežinau, kaip išversta į lietuvių kalbą) susitikimai buvo kone smagiausios knygos dalys. Gedintys žmonės, kalbantys apie dulkinimąsi (shagging) arba apie kažkokias gyvenimo smulkmenas su tokiu sveiku, ironišku humoru - tikras knygos žavesys. Kaip ir tai, kad šeima Luisai yra užuoveja, namai - vieta, kur "it's good to be surrounded by a bit of normality". Man Luisos šeima yra labai graži.
Smulkmena, kuri prajuokino - tarp veikėjų turime ir rūsčią lietuvę Verą, kuri į visus žiūri su tokia šypsenėle, tarsi žinotų apie planuojamą terorizmo išpuolį :), o Luisos mama įtartinai žiūri į rusus, kurie ją kažkada bandė įtikinti, jog šalta burokėlių sriuba yra egzistuojantis patiekalas :).
Paskutinis dalykas, kurį noriu paminėti - "Po tavęs" yra šių laikų vertybių atspindys. Ji šaukte šaukia, kad turi gyvenime daryti kažką ypatingo. Neužtenka dirbti paprasto darbo, gyventi paprastame mažame miestelyje. Turi eiti ir užkariauti pasaulį. Aišku, jei jautiesi nelaimingas savo paprastame gyvenime, tai tik pirmyn. Bet man truputį liūdna, kad net toks, atrodo, paprastas ir gan banalus romanas tavęs vis klausia, ar tavo gyvenimas yra pakankamas. Na, ir feminizmas. Meilės romane iš niekur nieko išdygęs feminizmas su pačiu tipiškiausiu ir lėkščiausiu simboliu - neskustomis kojomis - ne vietoje ir ne laiku. O gal kam ir patiks? Na, kaip bebūtų, tai ne mano skoniui.

Knyga yra nebloga, man buvo malonu ją skaityti. Yra gražių momentų, yra trūkumų. Svarbiausia tik neprisirišti prie "Aš prieš tave" epiškumo, nes tada nusivylimų bus. Bet ne visos istorijos būna epinės, ir tame turbūt visai nieko blogo.

Knygą Lietuvoje išleido leidykla "Jotema", oficialiai apie ją leidykla rašo čia. Aš skaičiau elektroninę versiją anglų kalba.

Būtų įdomu išgirsti jūsų įspūdžius, pasiteisinusius ar nuviltus lūkesčius!

Komentarų nėra