Tracy Chevalier "Mergina su perlo auskaru"

Labai dažnai knygas asocijuoju su metų laikais. Kai kurias padedu į vasaros atostogų lentyną, kitos skirtos žiemos miegui, Haris Poteris - Kalėdoms, na, čia galima būtų vardyti ir skirstyti ilgai.
Vakar pabaigiau skaityti "Merginą su perlo auskaru". Šios knygos negaliu įklijuoti į vieną sezoną. Iš vienos pusės - tai tobulas pasirinkimas tamsiems, lėtiems mėnesiams, kai visai nebūtinas įtemptas veiksmas, dideli dramatiški siužeto šuoliai ir panašūs dalykai. Susirandi kokį šiltą kampą, aišku, išsiverdi litrinį puodą karšto gėrimo ir įsijungi į tokią pat lėtą, ramią, palengva srūvančią romano istoriją. Man pačiai keista, kad nejaučiau nuobodulio. Gal dėl to, kad mano ir knygos nuotaikos kone identiškos.
Kita vertus, man "Mergina su perlo auskaru" primena ankstyvą, bet jau nebesnieguotą pavasarį. Pirmiausia dėl to, kad vis dar turiu prisiminimą, kaip prieš kokią dešimtį metų gal balandžio pradžioje su (tikriausiai) lietuvių kalbos mokytoja ir klasiokais važiavome į Lietuvos kino teatrą žiūrėti romano ekranizacijos. Nebežinau, kokia proga, bet kaip šiandien pamenu kaip buvau apsirengusi, kokia nesimpatiška tada man atrodė Scarlett Johansson :) ir koks buvo skaidrus, bet šaltas rytas. Tokia tikra tikra pavasario pradžia. Bet ne tik tuo sieju romaną su pavasariu. Nepaisant ramybės ir lėtos tėkmės, jame daug pavasario simbolių ir gyvybės apraiškų. Spalvos, maišomos mansardoje, skirtos paveikslams tapyti, šviesa pro studijos langus, namų švarinimas, skalbiniai, balinami saulės šviesoje... Daug šilumos, bet dar tokios trapios.


Apie ką "Mergina su perlo auskaru"? Na, turbūt galima suprasti vien pažiūrėjus į knygos viršelį. Jame - žymusis olandų dailininko Johanneso Vermeerio (sulietuvintai romane - Jano Vermerio) paveikslas tuo pačiu pavadinimu - "Girl with a Pearl Earring". Romanas pasakoja apie šio paveikslo atsiradimą, tuo pat metu atskleisdamas žymiojo Vermerio gyvenimo ir kūrybos epizodą. Aišku, tai fikcija. Apie menininko gyvenimą nėra žinoma labai daug. Bent jau ne tiek, kad jais remiantis būtų galima sukurti šį romaną. 
Taigi, septynioliktas amžius, Olandija. Šešiolikmetės Grėtės šeima netenka pajamų šaltinio, nes jos tėvas apanka nelaimingo atsitikimo darbe metu. Deja, merginai tenka išeiti iš namų ir įsidarbinti kambarine tame pačiame miestelyje gyvenančio dailininko Jano Vermerio namuose. Grėtė (romane kalbama jos balsu) sunkiai adaptuojasi prie naujojo gyvenimo. Nuo pat pirmųjų dienų ji susiduria su Vermerių šeimos intrigomis, turi prisiderinti prie kiekvieno jos nario charakterio, atrasti būdų, kaip būti gera darbininke, bet kartu ir neužrūstinti kitos, mažiau talentingos, bet vyresnės ir ilgiau dirbančios tarnaitės, išmokti gyventi su Vermerio žmonos ir vienos iš dukrų atvira antipatija. Naujuosiuose namuose daug įtampos. Negana to, Grėtė neabejinga pačiam menininkui. Nuo pirmosios jų susitikimo akimirkos mergina pajaučia tarp jų ryšį. Ji žiūri į Vermerį su didžiu susižavėjimu, šeimininkas jai - ne tik autoritetas, bet ir nepasiekiamas meilės objektas. Jis, žinoma, šį ryšį ir kambarinės jausmus savaip skatina, ilgainiui suteikdamas Grėtei tokias privilegijas ir skirdamas tokius darbus, apie ką jo žmona net negalėtų pagalvoti, pavyzdžiui, Grėtė gali laisvai vaikščioti po Vermerio studiją, vėliau slapta padeda jam gaminti dažus, asistuoja pasiruošime tapybai. Taigi šis ryšys, o kartu ir įtampa name auga ir bręsta, kol galiausiai sprogsta.

Istorija neatrodo labai ypatinga ar dramatiška. Karts nuo karto kas nors įvyksta, tačiau bendrai žiūrint, visas pasakojimas gan vientisas. Bet siužeto vingiai tikrai nėra šios knygos esmė. Pagrindinė jos stiprybė yra kuriama nuotaika ir nuolatinis gręžimasis į Vermerio kūrybą. Visame romane daug kalbama ne tik apie "Merginą su perlo auskaru" (paveikslą), bet ir apie kitus svarbius menininko darbus. Prieš imdama į rankas knygą, šiek tiek pasidomėjau dailininko kūryba. Kai skaičiau, buvo taip smagu ir įdomu, kaip autorė aprašė ar bent trumpai užsiminė apie kokius 7 iš tiesų egzistuojančius Vermerio darbus, juos meistriškai įpindama į romano siužetą. Meninė gija čia gan stipri. Daug kalbama apie kūrybos procesą, pasiruošimą, spalvų gamybą iš įvairiausių medžiagų. Tikrai labai estetiška.
Nemažai momentų kalba, kad autorė gerai apgalvojusi istorinį romano pagrindą ir gan išsamiai ir tiksliai atvaizdavusi tuometinę Olandiją. Žinoma, tiksliai ar ne, aš galiu tik nuspėti, bet įspūdis sukuriamas tikrai geras. Kalbama apie socialinę atskirtį, moters, o ypač tarnaitės padėtį, kuri neturi galimybės savęs apginti, visiškai priklauso nuo šeimininko norų. Tuometinė religinė tradicija taip pat puikiai atvaizduota - jaučiasi nemaža atskirtis tarp protestantų ir katalikų, net kažkokia baimė, noras vengti kitatikių. Na, ir šiaip visa aplinka kuriama taip, kad septynioliktą amžių Olandijoje įsivaizduoti tikrai nesunku.
Dar vienas privalumas - gerai, aiškiai kuriami personažai. Ne pagal amžių subrendusi, kukli, dora, bet kartu ir naivi kambarinė Grėtė; paslaptingas, užsisklendęs, mąslus meninkas Vermeris; isteriška, pavyduliaujanti, nejautri dailininko žmona Katarina; išmintinga, gudri Katarinos motina Marija, geraširdis, šiltas, bet ir manipuoliuojantis Pėteris... Juos, kaip ir kitus veikėjus, puikiai mačiau savo vaizduotėje.

Rašydama šį įrašą pati supratau, kokį gerą įspūdį knyga man paliko. Beveik nematau didesnių trūkumų, na, išskyrus tai, kaip mane asmeniškai erzino Grėtės besąlygiškas atsidavimas ir aklas žavėjimasis dailininku, kuriam ši gal nebuvo tokia jau svarbi, kaip pačiai atrodė. Tačiau prieš renkantis romaną skaitymui reiktų pasiruošti, kad tai nebus dramatiška, emocinga, uždeganti istorija. Jau greičiau kaip tekstas iš maldaknygės, kurią per savo laisvas valandėles skaitė Grėtė - ramus ir lėtas.

Romaną Lietuvoje pernai perleido leidykla Jotema - oficialiai apie "Merginą su perlo auskaru" galite skaityti čia. O aš skaičiau senąjį knygos leidimą (kurio viršelis - originalus paveikslas be jokių pridėtų objektų, beje, man daug labiau patiko...).

Komentarų nėra