KNYGŲ SERIJA. Kiera Cass "Atranka"/"The Selection"

Kieeek daug laiko praėjo po to, kai paskutinį kartą dalinausi save įspūdžiais apie knygas! Net pačiai keista, nes paskutinieji mėnesiai mane spėjo pripratinti prie šitos mažos mano internetinės erdvės. Bet tam buvo priežasčių. Tai jau tapo tendencija, kad laikas aplink pavasario pradžią - vis pokyčių metas. Ir dažniausiai visiškai netikėtų. Taip ir šis kovas prasidėjo kitoje darbo vietoje, su kitomis pareigomis, ir visa tai apsivertė aukštyn kojomis per vos kelias dienas. Negana to, buvo ir kitų gyvenimiškų dalykų, kuriais reikėjo pasirūpinti, tad knygų skaitymas ir blogo rašymas, deja, nukrito į kažkelintą planą...
Nepaisant viso šito, mano širdis labai laiminga. Man labai gera, kai kas nors parašo netikėtą žinutę, kad mano blogas įdomus, arba kad skaitant jį atrodo, jog aš šalia atsisėdusi viską pasakoju. O dar smagiau sutikti kokį senai nematytą žmogų, su kuriuo nepalaikai jokio ryšio, ir išsikalbėjus sužinoti, jog jis tavo įrašus taip pat atsiverčia. Arba susipažinti su kažkuo ir pirmo pokalbio metu išgirsti, kad šitas žmogus irgi yra skaitęs taip sau. Toks keistas ir netikėtai malonus jausmas! 
Todėl šiandien, grįžusi į namus po labai jaukaus ir šilto savaitgalio troboje Labanoro girioje, pagaliau sėdu papasakoti apie tai, ką skaičiau prieš pusę mėnesio. Įspūdžiai šį kartą ne tokie jau ir švieži, bet galbūt labiau susigulėję, nei tai būna įprastai, tad galbūt irgi bus įdomu.

Tai pirmasis mano įrašas, kur kalbu ne apie vieną knygą, bet apie visą seriją. Tiksliau būtų sakyti - serijos dalį - pirmasias tris knygas - "Atranka" ("The Selection"), "Elitas" ("The Elite") ir "Vienintelė" ("The One"). Kitos dvi knygos tęsia istoriją su nauja pagrindine veikėja, tad jų skaityti nebetęsiau. Kaip jau rašiau kiek anksčiau, mane truputį pagavo young adult virusas ir dėl to žiemos pabaigoje skaičiau vien tai. Dabar, beje, truputį jau atsikandau, ir Marios Snyder "Magic Study" skaitau (palyginus) laaabai lėtai, nes tiesiog norisi kito žanro... Na, bet vasaris buvo kone visas dedikuotas YA.
Kieros Cass "Atrankos" serija man po akimis maišėsi gan ilgai ir labai prašėsi perskaitoma. Tikėjausi, kad tai bus dar viena kind of distopinė istorija, tačiau teko kiek nusivilti. Matyt, per mažai pasidomėjau ja iš anksto - neskaičiau jokių recenzijų, komentarų. Taigi, serijoje pasakojama apie pasaulį ateityje, po ketvirto pasaulinio karo. Nesigilinant į išsamias sufantazuotos istorijos detales, Ilėja - šalis, kuri yra naujoji Amerika - bankrutavusi, Kinijos užgrobta, bet vėliau išlaisvinta valstybė. Joje gyvenimas padalintas kastomis. Herojė Amerika Singer (taip, tai JOS VARDAS) priklauso penktąjam luomui ir gyvena iš... muzikos. Taip. Amerika Singer. Dainininkė. Negalėtų būti nieko labiau netikėto... (Aha, aš čia ironizuoju).
Tai va, Amerika, savo slapto vaikino (logika???) ir šeimos paskatinta, dalyvauja atrankoje, kuri vyksta dėl Ilėjos princo širdies. Iš visų norinčių ir amžių atitinkančių šalies merginų atrenkamos 35, kurios apsigyvena karališkosios šeimos rūmuose ir bando sužavėti princą Maksoną ir tapti jo žmona bei būsima karaliene. Nors Amerika visiškai nenori dalyvauti atrankoje, ji vistik netyčia pakliūva tarp to būrelio laimingųjų ir su jomis varžosi per VISAS. TRIS. KNYGAS.

Pasakysiu trumpai. Ši knygų serija yra kaip vienas ilgas "Akvariumas". Tą "Akvariumą" rodo tris sezonus, bet dalyviai vis tie patys. Nes per tris sezonus niekaip nepavyksta išrinkti vieno laimėtojo. Visi supranta, kad tai kvaila, kad nėra ten apie ką tiek kalbėt, kad net neįdomu žiūrėt, kas ką pasakė per pietus, kaip kažkas su kažkuo nuėjo į pasimatymą, o kažkas kažkam užkulisiuose suplėšė suknelę. Bet kažkodėl, dėl nepaaiškinamų priežasčių, žmonės vis tiek tai žiūri. Nu va taip ir šitos knygos - nebuvo apie ką tiek kalbėti per tris dalis. Bet autorė sugebėjo tą karališką The Bachelor variantą ištempti į tris knygas...

Kas mane nervino labiausiai - tai veikėjai. Ilgokai bandžiau atsiminti, ar buvo kada dar kokia nors pagrindinė veikėja, sugebėjusi man taip stipriai ištąsyti nervus. Ji tiesiog NEGALI apsispręsti. Nes nors myli savo vaikiną, vis tiek kažkaip nelabai sugeba atsispirti princui Maksonui. Bet kai supranta, kad vistik jaučia stipresnius jausmus Maksonui, vistik negali jam išsakyti savo jausmų ir atsakyti į jo meilę. Nežinia, kodėl. Tiesiog negali. Vardan dramatinio efekto... Kiti veikėjai irgi neatsilieka. "Aš tave myliu, bet kol tu nepasakysi, kad myli mane, aš mandravosiu ir apsimesiu, kad myliu kurią nors kitą". GIVE ME A BREAK.

Sukurtas ateities pasaulis irgi kelia juoką per ašaras. Sukurti istoriniai faktai tiesiog linksmina. Bandyta pagrįsti, kodėl visuomenė funkcionuoja taip, kaip funkcionuoja, bet tai padaryta lėkščiausiu įmanomu būdu. Žinote, kaip vadinasi Amerika (šalis, ne veikėja :)), prieš tapdama Ilėja? The American State of China. *facepalm*. Kastų sistema būtų galėjusi turėti potencialo, bet autorė visko tiesiog normaliai neapgalvojo ir neišvystė. Visi, žinantys mane, žino, kad man nėra didesnio džiaugsmo, nei knygoje ar filme gerai ir pilnai sukurtas pasaulis su savo taisyklėmis, gyvenimu, net kalba. O čia tebuvo labai nevykęs bandymas.

Tai jūs dabar manęs paklauskit, kam aš skaičiau ne tik pirmą, bet net visas tris serijos knygas. Atsiprašau, bet atsakyti negaliu. Aš kartais irgi darau nesąmones :). Turiu pripažinti, kad net ir žinodama, kad tai bergždžias reikalas, kažkaip jaučiau norą istoriją pabaigti. Net ir žinodama, kaip ji baigsis (nes to nenuspėti, aišku, neįmanoma). O ir kamuotis nereikėjo - visas tris dalis prapyškinau per keturias dienas... Tai leidau sau jas taip savotiškai paaukoti. Be to, mėgstu apie viską turėti savo nuomonę, pagrįstą asmeniniu patyrimu. Kad galėčiau drąsiai sakyti - neskaitykit, nes blogai (o ne todėl, kad taip sako kiti).

Lietuvoje, beje, labai išpopuliarėjusią seriją išleido Alma littera - apie ją čia, čia ir čia. Serijos tęsinys - "Paveldėtoja" - išleista toje pačioje leidykloje.

Komentarų nėra