Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito"

Kažkaip pradedu kuo toliau, tuo labiau suprasti, kad nesirūpinimas savimi yra išaugamas. Dar keli metai atgal gyvenau baisiu ritmu, visai nežiūrėjau sveikatos, o self helpo knygos man, švelniai tariant, atrodė visiškai dėmesio nevertas dalykas, o jei atviriau - nurašydavau šitas knygas net neįsigilinusi. Bet žinote, man rodosi, kad kaip užaugame iki kavos, silkės ir alyvuogių :), taip ir iki sveikos mitybos, ėjimo pas gydytojus, gero poilsio režimo. Pasirodo, į šitą kategoriją įeina ir populiariosios psichologijos knygos. Kai esi dar jaunas žmogutis, atrodo, kad apie gyvenimą ir laimę išmanai viską ir kam čia dar apie tai skaityti. Bet net ir tuos dalykus, kuriuos žinome, verta vis kartkartėmis sau priminti. Tad vietoje čipsų grauždama riešutus, šią savaitę skaičiau populiariąją Laurent Gounelle knygą "Dievas visada keliauja incognito".


Šią knygą man paskolino mano mylima pusseserė Vaiva. Pati ją perskaičiusi, tiesą sakant, man savo įspūdžių nepapasakojo, tepasakė, kad bus įdomu išgirsti mano nuomonę. Tai ką, prašom.
"Dievas visada keliauja incognito" yra knyga apie jauną personalo atrankų įmonės darbuotoją Alaną Grinmorą, kuriam tiesiog nesiseka gyvenime. Jį paliko tėvas, vėliau - ir patėvis, motina visą gyvenimą darė spaudimą, mirė, kai Alanas buvo dar visai jaunas, draugų nėra, vienintelė gyvenime mylėta mergina Odrė paliko... Atrodo, nėra už ko laikytis - Alanas jaučiasi visiškame emociniame dugne ir nusprendžia nusižudyti - nušokti nuo Eifelio bokšto. Lemiamą akimirką, Alanui jau stovint ant aukštų sijų krašto, iš kažkur atsiranda paslaptingas vyras, pasiūlantis jaunuoliui sandėrį - jei Alanas nenusižudys, vyras padės jam išklimpti iš visų problemų liūno, bet mainais šis turi pažadėti vykdyti visus paliepimus. Alanas neturi ko prarasti, tad sutinka. Paslaptingasis Ivas Diubrėjus Alanui vieną po kitos pateikia užduotis, kurios turėtų jam padėti išmokti gyventi laimingesnį gyvenimą. Tačiau neduoda ramybės neaiškios svetimo vyro intensijos. Kodėl jis imasi "remontuoti" nepažįstamo jaunuolio gyvenimą? Kokia jam iš to nauda?

Jei skaitysime "Dievas visada keliauja incognito" tiesiog kaip romaną, jis puikaus įspūdžio tikriausiai nepaliks. Ne čia šios knygos stiprybė. Kaip grožinės literatūros kūrinys jis suręstas gan silpnai ir prastokai. Istorija pakankamai banali, pabaiga ganėtinai nuspėjama, siužetas paprastas, jokių sukrečiančių ar dramatiškų posūkių :). Tačiau jei knygą vertinsime kiek kitu kampu, šios pastabos kaip ir nebebus tokios reikšmingos. Mano galva, pati istorija čia tėra lengvas ir visai gražus turinio apvalkalas. O turinys - visai svarbios pamokos, kurias reikia jei ne išmokti, tai bent pasikartoti. Bent jau man. Aš, tiesą sakant, esu trapus žmogus. Man sunku neužsileisti kitų ant galvos, pastovėti už save, ir, deja, mėgstu savęs gailėti. Būtent šiuos dalykus knyga ir moko įveikti. Šalto dušo - kažkokių revoliucinių sprendimų čia nėra, bet tikrai radau paprastus, kasdieniškus būdus, kaip kovoti su savo baimėmis, išmokti eiti į kontaktą su žmonėmis, reikalauti to, kas tau priklauso. Tai kažkaip padrąsina - suvokti, kad tam, kad pakeistum savo gyvenimą, nereikia jokių pompastikų ir dramatizmo - laimė ateina mažais žingsneliais.

Man patiko dar ir tai, kad knyga neužgriūva sudėtingomis psichologijomis ar sunkiu turiniu. Skaičiau tikrai lengvai ir greitai. Gal prie to prisidėjo ir tai, kad po ilgo laiko skaičiau lietuvių kalba? O gal tiesiog tokia knyga kaip per sviestą.

Rekomenduočiau mėgstantiems lengvą, pozityvią literatūrą; žmonėms, kuriems šiuo metu labai reikėtų įkvėpimo; savipagalbos ir populiariosios psichologijos gerbėjams. Nesiūlyčiau skaityti skeptiškai žiūrintiems į self helpo knygas; tiems, kam pasaulis ir taip po kojomis; mėgstantiems tik rimtą, kokybišką psichologiją arba tik rimtą klasikinę literatūrą.

Šis malonus skaitymėlis lietuviškai išleistas Alma littera leidyklos, apie knygą - čia.

Komentarų nėra