Rasa Aškinytė "Rūko nesugadinti"

Na ir savaitgalis... Taip vyliausi, kad po tokios gražios savaitės orai išliks tokie pat šilti ir saulėti, ir galėsim dienas leisti aktyviai - išsitraukti apdulkėjusius dviračius ir aplėkti miestą ar bent jau pasivaikščioti po mišką. Bet kadangi man lauke baisiai šalta, ką pajaučiau eidama į parduotuvę varškės, tai teko ir likusią dienos dalį praleisti viduje. Saule, kur tu??? Na, bet užtai turiu laiko prisėsti prie tinklaraščio ir papasakoti apie dar vieną perskaitytą knygą.

Nors praėjusių metų perskaitytas knygas apibendrinančiame įraše rašiau, kad šiemet turiu tikslą skaityti daug daugiau lietuviškos literatūros, deja, man jo vykdyti visiškai nepavyksta. Nu aš ne lietuvių literatūros fanė, nors tu ką... Mane vis traukia kokie (kartais Lietuvoje dar net neišleisti) užsienio autorių romanai, tad juos ir skaitau, mintyse pagalvodama "ai, gal kada vėliau..." :). Tas "vėliau" nelabai ateina, nes to-read sąrašas nesibaigia! Tik pildosi ir pildosi!
Jei pamenate, prieš kurį laiką paskelbiau įrašą apie knygų akciją, kurios tikslas buvo išsiųsti vienam žmogui knygą ir po kurio laiko pačiam sulaukti knygos iš kažkieno kito, o gal net ir kelių (apie tai - šiame įraše). Jau buvau beveik pamiršusi apie akciją, kai pašto dėžutėje radau pranešimą apie siuntinį. Tai buvo netikėta dovana! O dar netikėčiau, kad ji puikiai tiko mano tikslui skaityti lietuvių autorių kūrybą. 



Apie Rasos Aškinytės debiutinį romaną "Rūko nesugadinti", jei nefantazuoju, girdėjau kažkokių paskaitų metu dar universitete. Galbūt per šiuolaikinės lietuvių literatūros paskaitas? Nežinau. Kaip bebūtų, ji iki šiol nebuvo radusi kelio į mano lentyną. Tad tai ne tik pirmoji šiemet perskaityta lietuvių rašyta knyga, bet ir pirma pažintis su Rasos Aškinytės kūryba.

Romano siužetas - nelabai jau originalus meilės keturkampis. Iš viso knygoje suskaičiuosim iki dešimties veikėjų. Ersi - moteris - palaida bala, auginanti sūnų nuo savo meilužio Didžiojo Bertoldo, su kuriuo išduoda savo draugą dailininką Harį, kuris tuo tarpu įsimyli Moterį, o Moteris, beje, yra Didžiojo Bertoldo žmona. Na, istorija ir voliojasi tarp tų keturių žmonių, dar vis pasigirsta kas nors apie kitus šalia gyvenančius žmones - kaimyną, Ersi mamą, vaikus. Nieko ypatingo neįvyksta. Kas nors su kuo nors pasikalba, kartais pasimyli, kartais šiaip ką nors pasvarsto. Ne siužete šios knygos esmė. 

Tai ir yra liūdniausia. Aš gal labai lėkšta ir neįdomi, bet jei nėra gero siužeto ir gerų veikėjų, man knyga yra, tiesą sakant, žlugusi. O čia nei veikėjai, nei siužetas neturi nieko patrauklaus. Viskas pastatyta ant neva netikėtos ir įdomios struktūros, modernaus rašymo stiliaus, žodžiu, kaip ir priklauso Lietuviškame Mene. Mane nervuoja, po teisybei. Dažnai matau lietuvių kūrėjuose (kalbu ne tik apie literatūrą) norą nustebinti, bandymą būti super-išskirtiniu, žodžiu, Tikru Meninku. Man tai atrodo gan kvaila. Primena mane paauglystėje. Aš nešiodavau tokį auskarą, apipintą mėlynais siūlais kaip sapnų gaudyklę (pati pasidariau). Didelė rinkė tokia buvo. Ir nešiojau vieną, ne du, nes taip buvo Cool, buvau tokiaaa jau Išskirtinė. Žinote ką? Visai ne, buvau mažvaikė :). Tai va taip kartais vaikiškai man ir tie lietuvių autoriai atrodo.

Čia jau truputį nukrypstu prie platesnės temos, bet man apskritai lietuvių literatūroje truputį bloga nuo pretenzingumo. Aš labai pasigendu Paprastų, bet Kokybiškų, gerų knygų. Žanrų įvairovės. Bet tikrai ne užsižaidimo meninės raiškos priemonėmis ar kalbos stiliumi. Tai jau So Yesterday. Duokite man gero, teisingo, įdomaus lietuviško popso!!!

Tai va, o grįžtant prie "Rūko nesugadinti"... Nelabai aš turiu ką gero pasakyti. Gal tik tai, kad nereikėjo su ja ilgai terliotis :), pora vakarų ir baigta.

Lauksiu kažko įdomaus lietuviškos literatūros padangėje. Jei turite rekomendacijų, jos labai laukiamos komentaruose.

Išleido "Tyto Alba". Apie "Rūko nesugadinti" oficialiai paskaitykite čia

6 komentarai

  1. Kad tu žinotum, kaip aš tau pritariu! Labai panašios mintys man sukosi galvoje vakar pradėjus skaityti Gabijos Grušaitės "Neišsipildymą". Skaitau ir negaliu nesinervinti, nes žlugdo tas bandymas išlaužti kažką itin protingo ir gilaus, veikėjai tik ir žarstosi paskirom "filosofinėm" išmintim. Skaitai pastraipas po kelis kartus ir pasijauti kaip koks lopas, nesuprantantis žodžiuose užkoduotos išminties. Bet paskui atsitrauki ir pažvelgęs kitom akim supranti, kad pati rašytoja, rodos, nelabai suprato, ką nori pasakyti - vien padrikos viena už kitą "gilesnės" mintys. Turbūt tikrai lietuvių rašytojai dar neišaugo iš to noro būti neskaitomais aka nesuprastais menininkais...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nesistebiu, kad mūsų nuomonės sutampa. Kad ir kaip bebūtų gaila, tikrai manau, kad daug kas taip galvoja. Ir labai gaila, nes lietuvių rašytojų ir taip yra taip maža, o jie dar, rodos, tyčia stumia skaitytojus nuo savęs... Na, reik tikėtis, kad tai ateity keisis, o kol kas reikia mėgautis užsienio autoriais ir laukti kokių nors perlų :).

      Panaikinti
  2. neprisimenu autorės, bet "Plaštakių sindromas", kurį skaičiau jau nežinau prieš kiek metų, neleido atsiplėšt ir kvatojau balsu. Vis pasuku galvą, kad jei tik pakliūtų man ta knyga darsyk į rankas, mielai paskaityčiau vėl ir, tikiuosi, įspūdis liktų toks pats. Iš lietuviškų knygų šiai dedu pliusą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai ačiū, pasiieškosiu būtinai. Google sako, kad tai bus Vaiva Rykštaitė!

      Panaikinti
  3. Tikrai ne popsas, bet labai gili, prasminga, neišpasakyto stiliaus, kiek mistinė Donaldo Kajoko Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Čia tikram gurmanui. Gali ir nepatikt, dar neperkandu tavojo stiliaus 😃😉

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kažkuriame blusturgyje kaip tik už keletą eurų nusičiupau sau šitą, tai guli lentynoje ir laukia savo eilės :) Bandysiu, kad jau taip rekomenduoji!

      Panaikinti