Mary Healy "Vyrai ir moterys iš Edeno"

Paskutiniu metu aš neskaitau. Per tris savaites sugebėjau vos vos sudoroti vieną mažą ploną knygiūkštę. Jaučiuosi dėl to nekaip - lyg kaltė kankina, lyg nepasotinta esu kažkuo. Bet taip jau nutiko, kad laikas paskutiniu metu tirpsta, nes reikalų ir dalykų dabar turiu vos spėk suktis, o ir, tiesą sakant, atsirinkti kažką skaitymui paskutiniu metu man tapo kažkaip nelengva. Pradėjau ir atidėjau bent dvi knygas, o ir toji, apie kurią kalbėsiu dabar, nebuvo tai, link ko automatiškai tiestųsi rankos... Būčiau ir jos skaitymą lygiai taip pat nutraukus, bet sustabdė tai, kad toks skaitinys nebūtinai yra labai entertaining, tačiau tema ir turinys yra ir svarbūs, ir aktualūs, tad šiaip ne taip išvargau :).

Bent kiek daugiau mane pažįstantys žmonės žino, kad esu religinga ir mano asmenybė, pasaulėvoka ir patirtys buvo nemenkai formuojamos Bažnyčios. Esu praktikuojanti ir iš tų, kurie stengiasi tikėjimą ne tik išreikšti per Mišias sekmadieniais, bet ir pagilinti kursais, paskaitomis, literatūra, tačiau pastaruosius porą metų mano religinių knygų lentyna buvo primiršta. Jaučiu, kad reikia šviežumo, naujo matymo, gal todėl ir nusprendžiau vėl paskaityti kažką, kas truputį pakurstytų protą ir širdį :).
Mary Healy "Vyrai ir moterys iš Edeno" lentynoje gulėjo cielus tris metus. Bet šiuo metu knygos tema man yra itin aktuali - santuoka, santykiai, vyras ir moteris yra tai, apie ką norisi plačiau mąstyti artėjant vestuvėms. Knyga kalba apie vyro ir moters santykius, seksą, santuoką, gyvybės dovaną ir apskritai gyvybės stebuklą krikščioniškuoju požiūriu (apie jos turinį papasakosiu kiek vėliau, galite žiūrėti įrašo pabaigoje). Iš karto pabrėžiu kelis dalykus - jei esi netikintis, šios knygos, deja, pradėti skaityti neapsimoka. Idėjos, tiesos atrodys prasmingos tik tada, kai esi šiek tiek pasigilinęs į katalikų tikėjimą ir jį pripažįsti. Kitas dalykas - tai nėra lengvo pramoginio turinio knyga, tad skaitymo malonumo nėra. Todėl atostogoms ar savaitgaliui hamake geriau rinktis Agatą Kristi :).

Aš va bandžiau suderinti poilsiavimą ir šią knygą... Sekėsi sunkokai, nes labai blaškė ežeras ir kiti reikalai :)
Ši knyga man buvo labai dvejopa - iš vienos pusės jos skaityme mačiau didelę prasmę, nes ji kalba apie man svarbius dalykus, bet pats turinio pateikimas man nepatiko. Galbūt todėl, kad ši knyga labiau tinkama kaip papildoma literatūra, pavyzdžiui, kokių nors kūno teologijos ar net sužadėtinių kursų metu. Net jos struktūra tokia - knyga padalinta skyriais, kurių kiekvieno pabaigoje aptariami pagrindiniai terminai, užduodami diskusiniai ar asmeniniai klausimai pasinagrinėjimui, pateikiama pagrindinę skyriaus mintį pabrėžianti Šventojo Rašto eilutė. Turbūt dėl to man ją skaityti buvo sunku, nes tai savotiškas darbas, jos negali perskaityti vienu prisėdimu. Tai nėra blogai, tačiau asmeniniam skaitymui norėtųsi kitokios struktūros.

Kaip bebūtų, perskaičiau nemažai svarbių minčių, kurios padėjo man susidėlioti akcentus apie krikščionišką požiūrį į vyro ir moters buvimą poroje, jų santykį, Dievo vietą šioje gyvenimo sferoje. Trumpai paminėsiu keletą mane palietusių idėjų.

Pasaulietiškas požiūris į kūną yra sudaiktintas. Tačiau mūsų kūnai nėra tik daiktas. Jie svarbūs, todėl su jais reikia elgtis pagarbiai, jų neniekinti, neteršti, branginti, mat kūnas yra ne tik tavo sielos fizinė buveinė, tai irgi yra TU. Juk kai tave muša Petras, nesakai "mano kūną muša Petras", Sakai - "Petras muša MANE".

Labai aktualiai kalbama apie pasirinkimo laisvės ir meilės ryšį - nėra meilės be pasirinkimo. Dievas galėjo nestatyti rojaus sode medžio, kurio vaisių suvalgę žmonės padarytų (ir padarė) nuodėmę. Tačiau tokiu atveju žmogus negalėtų rinktis, ar likti ištikimu Dievui, taigi, jo elgesys būtų iš anksto nulemtas, o ne iš meilės pasirinktas.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Bažnyčia nesako, kad tik paleistuvavimas yra blogybė. Kita bloga alternatyva yra savo eroso slopinimas, skrupulingumas. Tiek paleistuvavimas, tiek skrupulingumas žmogaus kūną nuvertina - vienas sudaiktina, kitas paverčia žmogų angeliška belyte būtybe, kas iš esmės neteisinga mūsų, kaip kūniškų ir lytiškų būtybių prigimčiai, kurią juk sukūrė Dievas.

Santuokos ir vyro ir moters santykių pagrindas yra visiškas paklusimas vienas kitam. Tai nereiškia atsisakyti savo asmenybės, nuomonės, tapti kažkokiu pažemintu, tačiau pirmiausia galvoti ne "kaip aš galiu tavimi pasinaudoti", o "kaip aš galiu tau patarnauti".

Tiek trumpai mano įspūdžių ir palietusių minčių. Knygą patariu paskaityti tiems, kas atvirai žiūri į Bažnyčios mokymą ir ypač tiems, kurie vysto rimtus santykius ar net gyvena santuokoje. Padeda kiek kitaip pažiūrėti į santykius, nei esame pratę šiuolaikiniame pasaulyje.


Knygą išleido Katalikų pasaulio leidiniai, nuoroda į oficialų knygos aprašą čia.

Komentarų nėra