Rūta Šepetys "Tarp pilkų debesų"/"Between Shades of Gray"

Šiomis dienomis gyvenimas kažkoks apgriuvęs. Tik pradėjau sveikti ir grįžau į darbą, vėl užpuolė ligos. O ir emociškai truputį pabirau. Kažkaip į galvą per daug neigiamų emocijų pradėjo lįsti, savivertė smuktelėjo, nes sunku pripažinti, kad nemoku, nesugebu visko. Žinau, kad nėra tokių žmonių, kurie būtų visiškai gabūs viskam. Bet vistiek turiu prisipažinti, kad sunku suvokti, jog kažkas man gali visai nesisekti. Tai va taip ir rituosi per tą mažą emocinę duobę. O ir ta šiluma ir šviesa man visiškai nepadeda, nes po operacijos turiu nuo jos slėptis...

Užtai prieš kurį laiką perskaičiau knygą, kuri visas mano problemas ir susikrimtimus perkėlė į kitą perspektyvą. Kalbu apie Rūtos Šepetys "Tarp pilkų debesų". Keista, kad prie šio romano priėjau tik dabar. Net nežinau, prieš kiek laiko jis išleistas... Bet tikrai pamenu, kad dar tada, kai trečiame kurse dirbau knygyne, knyga jau buvo garbinama ir visų perskaityta. O aš - kaip visada. Prie visuotinai pripažintų dalykų prieinu labai jau negreit. Bet labai džiaugiuosi, kad tai padariau.

Man "Tarp pilkų debesų" toks keistas reikalas. Knyga apie Lietuvos istoriją, tačiau versta iš anglų kalbos, parašyta amerikietės, bet su lietuviškomis šaknimis. Lyg norisi sakyti, kad jei lietuvių kilmės autorė ir apie Lietuvą, tai lyg ir lietuviška knyga. Bet kad ne. Kažkokia painiava. :)

Kleckuota skaityklė su angliška knygos versija
Romanas perkelia į 1941-uosius. Inteligentų šeimos vaikas, penkiolikmetė Lina, labiau už viską mėgsta piešti ir ketina per vasarą Vilniuje su gabiausiais Europos moksleiviais mokytis dailės ir rengtis studijoms. Bet viena naktis visą pasaulį išmuša iš po kojų, kai į Linos šeimos namus įsiveržia uniformuoti NKVD pareigūnai ir per dvidešimt minučių liepia susipakuoti daiktus. Lina, brolis ir motina, atskirti nuo tėvo, su kitais žmonėmis sodinami į gyvulinius vagonus ir išvežami nežinia kur. Kaip paaiškėja vėliau - į Sibirą. Lina visas jėgas sudeda į pastangas kaip nors susisiekti su tėvu ir visą šeimą gražinti krūvon. Tuo tarpu Elena, jos motina, globoja lietuvius, kartu vykstančius į nežinią, ir visi, kartais savanaudiškai, kartais labai pasiaukojančiai bando kažkaip gyventi. Kartais tiesiog išlikti. 

Kadangi knyga Lietuvoje pasirodė turbūt prieš kokį penketą metų ir skaitančiųjų pasaulyje apie ją buvo kalbama labai daug, tai niekaip neišsisukau (po teisybei, ir nebandžiau išsisukti) nuo kitų žmonių nuomonių. Vieni romaną vertina teigiamai, kiti sako, kad jis primityvokas, gal net kiek holivudiškas (ypač pabaiga). Esu net girdėjusi, kad skaitytojas tikėjosi daugiau baisybių, o čia, tipo, nieko baisaus. Nu atsiprašau. Jeigu jums nieko baisaus atrodo žudynės, badas, fizinis išsekimas, dizenterija, utėlės, pasityčiojimai, atskyrimas nuo šeimos, artimųjų, savo namų... Jei čia nieko tokio, tai aš tada nežinau, kas tokiam žmogui pasirodytų pakankamai siaubinga. Reikėtų susimąstyti.

Kai skaičiau šią knygą, manyje virė tūkstančiai emocijų. Šiluma, baimė, liūdesys, pyktis, pasibaisėjimas, juokas, ašaros, o tu varge, tokie aukštieji kalneliai! Gal romanas ir nėra super sudėtingas. Gal vietomis galima buvo pasistengti sukurti labiau literatūrišką tekstą. Bet ar nebūtų prarasta ta gryna emocija, jei R. Šepetys užsižaistų menu? Bandžiau skaityti M. Zusack "Knygų vagilę". Tai taip pat istorinis romanas, taip pat apie antrojo pasaulinio karo baisybes. Bet pirmieji puslapiai mane kiek atstūmė. Per daug dėmesio teksto formai. Gal dėl to "Tarp pilkų debesų" man paliko gilų įspūdį - galėjau koncentruotis į istoriją, neblaškoma autorės bandymų suregzti super-literatūrą.

Kaip bebūtų, struktūra man visai patiko. Vykstančių baisybių fone grįžtama į Linos praeitį, momentus, turinčius kažkokią giją su dabartimi. Kartais jie turi kažkokią įtaką dabarčiai, kartais tai tiesiog blyksniai, kuriantys skaudų kontrastą tarp šilto, laimingo, turtingo gyvenimo Lietuvoje ir bado, mirties, šalčio tremtyje.

Veikėjai iš pažiūros atrodo gan plokšti, bet geriau pagalvojus, ne vienu momentu pajaučiau, kad į tipinį blogietį žiūriu su atjauta. Ir apskritai tokią knygą skaitydamas, žmogau, supranti, kad nors ir norisi heroiškai kalbėti apie tai, kad didžiųjų nelaimių akivaizdoje kaip niekada turi išlikti tvirtas ir ištikimas dorybėms, bet vistik mes esame silpni padarai ir ne viskas yra juoda arba balta. Čia ir atsiranda viena iš angliško (originalaus) pavadinimo "Between Shades of Gray" prasmių.

Trumpa smulkmena - kadangi skaičiau originalo kalba, kiek juokinga buvo moteriškas pavardes skaityti kaip Mrs. Vilkas arba Mrs. Arvydas. Suprantu, kad ne lietuviškai publikai tų griozdiškų moteriškų pavardžių konstrukcijų suvokti nėra taip lengva, bet vis tiek kliuvo. Na ir šiaip, pavardės - Stalas, Vilkas, Arvydas... Na, bent išlaikytas lietuviškumas :).

Negaliu nepaminėti, kodėl labiausiai šią knygą vertinu. Rūta Šepetys gimė, augo ir kuria JAV. "Tarp pilkų debesų" ji parašė ir pirmiausia išleido ten, kur apie Lietuvą apskritai mažai kas yra girdėjęs. Tai liūdna, tačiau štai tokia knyga, išpopuliarėjusi visame pasaulyje, įtraukta į The New York Times“ bestselerių sąrašą, išversta į 27 kalbas ir net įtraukiama į privalomųjų skaityti sąrašus. Esu Goodreads skaičiusi sužavėtų žmonių atsiliepimus, kad tai romanas, atvėręs akis, kad Antrasis pasaulinis karas turėjo daug daugiau pusių, nei tik tos, apie kurias kalba vakarų pasaulis. Baltijos šalių tragedija yra ar bent jau buvo pasaulyje pamiršta. Džiaugiuosi, kad mūsų istoriją sužino vis daugiau žmonių. Tai argi galima paneigti šios autorės ir knygos nuopelną?

Lietuvių kalba Rūtos Šepetys knyga išleista Alma Littera leidykloje, apie knygą oficialiai - čia.

Komentarų nėra