Tahir Shah "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje"

Jau pradedame mąstyti apie povestuvinę kelionę. Renkamės kryptį, svarstome, kuris tolimas kraštas mus traukia labiausiai. Kai apie tai galvoju, nori nenori mintys vis grįžta į šalį, kurią prisimenant sieloje atsiranda kutuliukai. Maroke keliavome pernai ir dar neišvažiavę namo prisižadėjom, kad tikrai tikrai grįšim atgal ir aš užtikrinta, kad čia tikrai ne tušti pažadėliai. Aš iš tų žmonių, kuriems visur įdomu, gražu ir visur antrą kartą važiuočiau mielai, bet vistik Marokas man buvo šis tas nepaprasto. Maroke, vidury dykumos, Andriui pažadėjau su juo praleisti visą likusį gyvenimą, jau vien dėl to ta kelionė išliks ypatinga. Bet ir pati šalis man visiškai nurovė stogą, nes tai buvo tai, ko niekur kitur nesu mačiusi. Kultūra, žmonės, gamta, viskas alsuoja tokia laukine romantika, kad negali tuo nesižavėti.

Pernai, kai bukinomės kelionę į Maroką, nusprendžiau, kad prieš išvažiuojant reikėtų ką nors pasiskaityti apie šalį. Radau Tahir Shah "Kalifo rūmai: metai Kasablankoje". Perskaičiau tą knygą ir kiek nuliūdau - daug dalykų man pasirodė nerealistiški, nelabai suprantami, tad tiesiog nurašiau knygą kaip lengvą atostogų pasakojimą, kuris pasimiršta ir apskritai nėra labai aktualus. Tik jau keliaujant šalies viduje, pakeliui į dykumą paklausiau mūsų bendrakeleivio-gido-vairuotojo Ali, ar tikrai, kaip rašoma Tahir Shah knygoje, marokiečiai tiki džinais. Tada, bevalgydamas marokietišką mėsos pyragą-"picą", Ali labai rimtu veidu pasakojo apie tai, kaip džinus galima sutikti dykumoje, ir kad džinai išties egzistuoja.

Štai tada Ali, pjaustydamas "picą" dykumos pakraštyje, mums pasakojo apie džinus.
Neseniai nusprendžiau perskaityti dar vieną Tahir Shah knygą apie Maroką - "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje". Šįkart jau po tų savų nepaprastų patirčių kilo noras palyginti, kaip Maroką mato ten gyvenantis knygos autorius, o kokį jį mačiau aš. Ir nors kai kurie dalykai man vis dar atrodė nepažinti ir keisti, bet vistik daug ką pagaliau supratau. Ir buvo tieeek daug akimirkų, kuomet skaitant norėjosi aikčioti - nu RIMTAI! Aš irgi tai pastebėjau! Jie tikrai tokie! Aš tai irgi mačiau! Kokia graži skaitymo patirtis, sakau jums... Iš to, ką skaičiau šiemet, tai neabejotinai daugiausiai įspūdžių palikusi knyga. Ir koks didelis skirtumas tarp dviejų, rodos, labai panašių to paties autoriaus kūrinių!

"Tūkstančio ir vienos nakties šalyje" - tęsinys pasakojimo apie tai, kaip autorius su visa šeima iš ramaus Londono persikelia į Kasablanką, nusiperka senovinius Kalifo rūmus ir čia kuria savo gyvenimą. Šioje knygoje šeima Maroke gyvena jau daugiau kaip metai, jau pradeda susigyventi su vietine kultūra. Kadangi Tahiras Shah - žmogus, kuris nemoka ramiai ir saugiai gyventi, jis bičiuliaujasi su keisčiausiais vietiniais gyventojais, atsiduria visai neeilinėse situacijose ir labai autentiškai patiria marokietišką kultūrą. Romane ypač daug dėmesio skiriama rytietiškai pasakų kultūrai - autorius, kaip ir jo tėvas, labai stipriai tiki pasakų galia žmogui, ir pagal seną Maroko tradiciją, bando rasti pasaką, kuri gyvena jo širdyje. 



"Tūkstančio ir vienos nakties šalyje" labai daug kalbama apie rytietišką draugystės supratimą. Jį patyrėme ir mes. Kai marokietis tave ima laikyti draugu (o tai, beje, neužtrunka ligai), jis tau atiduos dūšią, padarys viską, kad tau nekiltų jokių nepatogumų, padarys gausybę paslaugų ir taip tikrai nėra iš kažkokių užslėptų nedorų užmačių. Tiesiog marokiečių kraujyje yra žmogui, kurį laikai savo draugu, pasitarnauti visomis savo išgalėmis. Pamenu, naktį grįžome į Marakešą, vos vos radome riadą, kuriame ketinome apsistoti, ir pamatėme, kad jo šeimininkai internete buvo pateikę ne visai realybę atitikusią informaciją. Vėlu, esame vidury Medinos, abu pikti. Skambina Andrius Omarui - riado, kuriame buvome apsistoję prieš keletą dienų, "vadybininkui" - gal pas juos būtų koks kambarys? Omaras mus priima, nors riadas tą dieną apskritai uždarytas ir svečių nepriima, pasiūlo kartu pažiūrėti futbolą, atkemša alaus, prašo išsirinkti labiausiai patinkantį kambarį, pasiūlo nusiųsti tarną į stotį mums nupirkti bilietų artėjančiai kelionei į Essaouirą, ryte gauname skanius pusryčius ir esame šiltai išlydimi į kelią. Ar kada nors kažką panašaus esate patyrę kokiame europietiškame viešbutyje? Aš tai ne :).

Ir šioje knygoje vėl susidūriau su džinais. Įstrigo vienas epizodas, kai autoriui marokietis draugas kavinėje aiškina, kodėl čia vis dar tikima šitom bekūnėm būtybėm. Jis sako, kad oro juk irgi nematai, bet juk tiki, kad oras tikras. Taip ir su džinais. Džinai marokiečiams, sako jis, yra tokie pat realūs, kaip ir štai ant stalo stovinti stiklinaitė kavos.

Prajuokino šeimos tarnaitės skundai apie tinginius marokiečius vyrus. Anot jos, čia vyrai daugiau nieko neveikia, tik sėdi kavinėse, geria kavą, rūko ir plepa su draugais. Negalėčiau pasakyti geriau - visos kelionės metu negalėjome atsistebėti, kaip gi čia yra, Maroke, rodosi, visi vyrai visą dieną tiesiog sėdi (arba tupi), kai moteriškės, tuo tarpu, zuja su krepšiais ir reikalais... 

Ypač širdyje suvirpėjo epizodas Džemaa el Fna aikštėje. Čia autorius visa savo esybe pajaučia Maroko dvasią. Negalėčiau pasakyti geriau: "tikriausiai visoje žemėje nerasi kitos tokios gyvos, tokios be galo žmogiškos vietos kaip Džemaa el Fna. /.../ Ar tai Afrika? Ar tai Marokas? O gal savotiškas, keistas rojus, skirtas juslėms? Atsakymas toks - Marakešas yra visa tai ir dar labai daug kas."

Viskas knygoje, kaip ir Maroke, yra labai autentiška ir tikra. Tiek daug jautrių ir prasmingų pokalbių... Mane tai visiškai užliūliavo :). Skaitydama jaučiau, kad autorius visa tai tikrai išgyveno, paprasčiausiai tokios emocijos nesufabrikuosi. Nežinau, kokios mintys kiltų skaitant knygą Maroke dar neapsilankius. Gal jos būtų panašios į tai, ką galvojau, perskaičiusi "Kalifo rūmus" - galbūt ši knyga atrodytų tiesiog eilinė atostogų knyga. Bet dabar man tai daug daugiau. Didele dalimi tai yra mano jausmų, minčių ir emocijų, patirtų kelionėje, rinkinys. Tai neabejotinai mėgstamiausia mano šių metų knyga.

Į lietuvių kalbą "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje" išvertė Tyto alba. Apie knygą leidykla oficialiai rašo čia.

Komentarų nėra