Victoria Aveyard "Stiklo kalavijas"/"Glass Sword"

Žinote, ką? Aš taaaip puikiai paatostogavau! Šią vasarą darbe vis nebuvau - tai operacija, tai liga... O ir laisvadienius taupau rudeniui, nes jų tada prireiks. Tad vasaros atostogų šiemet turėjau tik vieną savaitėlę (o daugiau nebebus). Bet ta proga pamanėme - reikia išvažiuoti prie jūros. Į mylimąją Nidą. Kur įprastai būname vos kelias, na, daugų daugiausiai - keturias dienas, šįkart nutarėme pasiilsėti ištisas devynias! O kaip buvo gera... Taip nebuvau atsijungusi nuo viso pasaulio išties labai seniai. Maudžiausi jūroje, skandinau saulę Parnidžio kopoje, gėriau šampaną ant molo, miegojau iki pietų, miegojau pliaže, numyniau gan nemažai kilometrų, valgiau visišką Bet-Ką ir todėl dabar bandau vėl sumažinti atsikišusį pilvą, cha cha :). Kai sekmadienį važiavome į Vilnių ir stovėjau kelte, kažkaip net graudulys suėmė, kad namo reikia.

Atostogos prasidėjo nuo dvigubos šventės. Į Nidą išvykom per mano 26-ąjį gimtadienį. Buvo labai graži diena - tris valandas po marias plaukiojome šaunia medine jachta, o vakare visiškai išgriuvome iš koto kopose, Zuikio darže (tai, beje, puikus puikus baras!), Tuborg beach bare ir visur kur tik įmanoma :). Gimtadienis buvo atšvęstas su kaupu! Beplaukiant jachta trumpam atsidariau savo blogo statistiką ir ten mane pasitiko širdį paglostantis skaičiukas - 5000. Tiek kartų jūs kažką atsidarėte mano bloge nuo jo sukūrimo. Wow! Per 7 mėnesius čia užsukta tiek daug! Gal kažkam šis skaičius nepasirodys milžiniškas, bet man pačiai tai yra puikus įvertinimas. Juolab, kad niekur nesireklamuoju, tik apie naujus įrašus paskelbiu savo asmeniniame Facebook puslapy ir (kartais) Instagram paskyroj. Man šis skaičius sako tai, kad žmonės sugrįžta manęs paskaityti. Smagu ir tai, kad gimtadienio dieną daug palinkėjimų sulaukiau apie knygas, skaitymą ir rašymą apie tai :). Motyvuoja nesustoti! Ačiū Jums!
Kaip bebūtų, atostogavau ne tik aš, bet ir šis mano internetinis kampelis. Nerašiau čia mėnesį. Nelabai turėjau kada, nelabai daug ir buvo apie ką... Knygos buvo kiek atidėtos į kažkelintą planą. Kai prisėdusi suskaičiavau, kiek darbų/projektėlių/veiklų šiuo metu turiu, tai nustojau save smerkti, kad su tinklaraščiu padariau šiokią tokią pauzę. O kadangi dabar jau kabo keletas neaprašytų knygų, tai buvo laikas apsikabinti savo Macbooką ir paskirti dalį vakaro vieno romano apžvalgai!

Kai perskaičiau liūdnąją Rūtos Šepetys "Tarp pilkų debesų", labai norėjosi kažko pozityvaus - energijos užtaiso. Pagalvojau - kodėl ta proga neperskaityti dar vienos Young adult knygos? Kaip tik kabojo keletas pradėtų, bet neužbaigtų knygų serijų. Seniai galvojau apie Victorios Aveyard "Stiklo kalaviją". Apie pirmąją serijos knygą šiame bloge jau rašiau. 


"Stiklo kalavijas" pratęsia istoriją, kuri labai dramatiškai pasibaigė pirmoje knygos dalyje. Mara, princas Kalas ir maištininkai raudonieji bėga nuo žiauraus psichinio karaliaus Maveno. Bręsta revoliucija. Mara, raudono kraujo mergina, turinti ypatingų galių, kurių turėtų turėti tik sidabrinio kraujo žmonės, pasiryžta surasti tokius, kaip ji - neatitinkančius įprastų normų, raudonuosius su supergaliomis. Su keletu artimų bendražygių ji keliauja po visą šalį, bandydama suburti kitus nestandartinius žmones, juos ištreniruoti ir kartu su jais nuversti karalių Maveną. 

Man, kaip YA ir pop fantastikos fanei, toks siužetas skambėjo gan daug žadančiai. Tironija, diskriminacija, revoliucija, šiokia tokia meilės linija - visa tai yra standartinio YA romano sėkmės formulė. Tačiau, pasirodo, to tikrai neužtenka. Deja, nors visos sudedamosios dalys buvo, jos buvo labai negrabiai išdėliotos knygoje. Siužetas buvo labai ištemptas. Pasiruošimas kelionei, pačios naujo kraujo žmonių paieškos užima didžiąją romano dalį, ir visas veiksmas, didžioji įtampa sudaro tik kokius 25% viso romano. To negana! Visa knyga turi būti įtraukianti, negalima skaitytojo sudominti tik pačia knygos pabaiga! 

Iki tų paskutiniųjų 25% aš "Stiklo kalaviją" skaičiau nuoširdžiai žiovaudama ir vis jį atidėdama į šalį. Negana to, kad siužetinė linija buvo baisiai monotoniška ir nesudominanti, dar vis akis vartyti vertė pasakojimo būdas. Įtraukta labai daug pagrindinės veikėjos Maros vidinių išgyvenimų aprašymo. Nuolatinis dark'as. Suprantu, ji daug išgyveno. Tačiau tiek skųstis ir nuolat dejuoti dėl savo nelaimingos lemties yra labai labai per daug. Man nebuvo įdomu visą laiką sėdėti septyniolikmetės veikėjos galvoje. 

Dar daugiau, ta septyniolikmetė veikėja, pasirodo, yra visiška egocentrikė, Karalius Saulė, savimyla, egoistė. Aplink save ji nemato nieko - įsivaizduoja, kad vienintelė kenčia, taip pat ir tai, kad vienintelė yra vertinga, kaip sakant, pati ypatingiausia. Žaibo mergaitė. Nu sustok gi pagaliau, Mara! Nulipk nuo sau pastatyto pjedestalo!!! Kadangi visas romanas sukasi apie Marą, kiti veikėjai yra labai plokšti, neišpildyti, nepagimdyti. Į juos paprasčiausiai neįsigyventa. Nesukurtas normalus santykis tarp tų veikėjų. Kalbėjimo tonas taip pat gero nepridėjo. Kiekvienas sakinys pripūstas tiek pompastikos, tuščio patoso... Tai erzina.

Paskutinis trumpas komentaras - nepatiko dar ir tai, kad daug kur tiesiog trūko logikos. Pavyzdžiui, Marai septyniolika, o ji vadovauja pasipriešinimo judėjimui, kovoja prieš patyrusius karvedžius ir valstybės vadovus. MHM, jau matau...

Žodžiu, nepatiko man "Stiklo kalavijas". Vilčių dėjau nemažai, bet jos tikrai nebuvo išpildytos. Toliau serijos neskaitysiu. Nenoriu toliau vargti prie istorijos, kuri, deja, mano akimis nėra labai verta dėmesio...

Kaip ir pirmąją knygą, "Stiklo kalaviją" išleido Alma littera. Apie ją oficialiai čia.

Komentarų nėra