Dave Eggers "Ratas"/"The Circle"

Ar labai juoksitės, jei pasakysiu, kad kaip ir kiekvienais metais po truputį jau noriu rudens? Aš tokia basic :) Bet nieko negaliu sau padaryti - rugsėjo pradžia man visada kelia kažkokius keistai šiltus jausmus. Ypač tie pirmos rudens pusės rytai, kai važiuojant į darbą vis dar ne tamsu, bet pakankamai žvarbu. Kaip ten bebūtų, kol kas dar vasara, ir kol kas turiu dar ką papasakoti apie tas knygas, kurias skaičiau vis kitur - Nidos pliaže, susiniurkiusi lovoje kaime, kaituotojų bare, prie ežero... Viena iš tokių su manim keliavusių knygų - Dave Eggers "Ratas".

Jei kalbėčiau labai vaizdingai :), "Ratas" - toks lyg ir šių dienų siaubiakas. Mėja Holand įsidarbina svajonių darbovietėje - "Rato" kompanijoje. "Ratas" jungia praktiškai visą virtualią erdvę. Turi vieną prisijungimą ir su juo gali daryti viską - dalyvauti socialinių tinklų gyvenime, mokėti už visus pirkinius, balsuoti... Be to, "Rate" nebegali būti anonimiškas - visur naudojami tikri tavo duomenys. Kaip gerai, tiesa? Nebelieka vietos troliams, interneto sukčiams ir visoms kitoms blogybėms... "Ratas" atrodo tobula vieta dirbti - esi šimtu procentų aprūpinamas nerealiomis darbo salygomis, kompanijos teritorijoje viskas, ko tau gali prireikti - nuo parduotuvių su geriausiais produktais, sveikatingumo centrų, sporto salių, bendrabučio darbuotojams, iki koncertų, renginių, vakarėlių, kurie vyksta kas vakarą! Skatinamas "Rate" dirbančiųjų bendruomeniškumas, tad į pareigas įeina ne tik pagrindinių darbinių funkcijų atlikimas, bet ir dalyvavimas visame socialiniame gyvenime ir kuo aktyvesnė veikla socialiniuose tinkluose. Turbūt neretas mūsų paburba ant savo darboviečių už socialinių tinklų draudimą ir blokavimą darbo vietoje. O čia, pamanyk, ne tik leidžia, bet ir visokeriopai skatina! Bendrovė siekia "Rate" paviešinti kuo daugiau informacijos. Pavyzdžiui, politikų veikla turi būti skaidri! Rinkėjai juk turi žinoti, ką ir kada veikia jų atstovai. Todėl "Ratas" padeda politikams to skaidrumo pasiekti - kabina ant jų kaklų kameras, kurios neperstojamai rodo tiesiogines transliacijas. Juk jei esi doras ir sąžiningas, neturi ko slėpti? "Ratas" sukuria ir kameras, kurios yra tokios mažos ir nepastebimos, kad gali būti pritvirtinamos bet kur ir transliuoja vaizdus iš bet kurios pasaulio vietos. Įsivaizduok - esi paralyžiuotas ir negali keliauti. O kamera kur nors Everesto viršūnėje. Ji leidžia pamatyti tai, ko gyvenime negalėtum. Skamba nuostabiai? Pala, tai dar ne viskas... Paslaptys, privatumas yra vagystė - juk informacija yra visų, todėl privalai ja dalintis. O jei nesidalini - ką darai už uždarų durų tokio, ko negalėtų pamatyti kiti? Taigi, "Ratas" siekia šimtaprocentinio skaidrumo. O Mėja Holand tampa šio siekio balsas ir veidas viešumoje - jai ant kaklo taip pat prikabinama kamera, filmuojanti visą Mėjos dieną. Net tualete (na, belieka pasidžiaugti, kad tualete bent garsas išjungiamas, ir tai tik trims minutėms...). Visas pasaulis gali matyti, ką veikia Mėja - tiesiogiai, gyvai, be pertraukų.

Žodžiu, daug norisi paminėti detalių, bet čia ir galo nematyt būtų, jei apie viską pasakočiau. Jei esmę sutrumpinčiau į vieną sakinį - romane nagrinėjama privatumo tema virtualiame amžiuje. Priverčia susimąstyti, kiek ir kokios informacijos keliame apie save į internetą. Pavyzdžiui, aš savo asmeniniame facebook puslapyje keliu savo tinklaraščio įrašų nuorodas. Iš tokios informacijos gal nieko apčiuopiamo neišpeši, bet tikrai gali susikurti įspūdį apie tai, kaip aš mąstau, kaip dėlioju mintis, kas man patinka, kas įdomu, kartais įrašuose paminiu kokią savo asmeninio gyvenimo detalę.  Instagrame įkeliu nuotraukų iš savo laisvalaikio. Žmonės mato, kur aš nuvažiuoju, kaip atsipalaiduoju, kur keliauju. Kada būnu ne namuose :). Na, pavyzdžių čia, aišku, prigalvot galima daug, bet akivaizdu, net įvardint turbūt nebūtina - socialiniai tinklai atspindi tiek daug mūsų gyvenimo... Aišku, aš visada sakau, kad man visai negaila, kad kažkas pasižiūrės mano nuotraukas, savo mintis skelbiu išvis savanoriškai. Tik galbūt aš visai nepagalvoju, kad toks viešumas ne visuomet yra saugus, kad ir kaip nekalta tai atrodytų? Perskaičius knygą man tikrai nekilo noras ištrinti blogą ir deaktyvuoti facebook anketą. Bet mintis truputį perkračiau, o tai jau neblogai.

Šiaip jau knygą pravartu būtų perskaityti jaunesnio amžiaus žmonėms. Su lengvu šoku kartais žiūriu, kokius dalykus jaunučiai žmonės apie save viešina, arba, tiksliau, kokį įvaizdį apie save formuoja internete. Sena ir aiški tiesa ta, kad tai, ką kažkada paviešinai internete, gali prieš tave atsisukti labai skaudžiai. Pamenu tokį liūdną atsitikimą, kai viena panelė patinkančiam vaikinui išsiuntė savo nuogybes. Vaikinas, deja, nebuvo toks diskretiškas, ir tas nuotraukas paviešino. Mergina savo Ievos kostiumu tapo prieinama visam internetui - taigi, ir tėvams, mokytojams, klasiokams, būsimiems darbdaviams. Ar reikia dar kalbėti apie liūdnas pasekmes? Turbūt ne, pagalvoti mokam visi...

Pats romanas turbūt gan vidutiniškas, tačiau jį tikrai ištraukia tema. Skaičiau su intriga, kaip viskas pasibaigs. Aišku, viena esminių siužeto paslapčių man buvo aiški nuo pat pradžių. Galvojau - na, nejaugi bus taip akivaizdu? Pasirodo, taip :). Bet, nepaisant to, man buvo visai įdomu. Dar įdomu buvo ir dėl to, kad pagrindinė romano veikėja sukurta ne pagal standartą - jos visa griaunantis naivumas ją pasmerkė. Taip pat patiko ir pabaiga - ji nebuvo holivudiškai laiminga, kai viskas baigiasi gerai, blogiečiai pralaimi, triumfuoja gėris. Ne. Tai irgi sustiprina efektą.

Aišku, trūkumų knyga turi, ir, žinoma, nemažai. Veikėjai plokšti, labai stereotipiški. Naudojami simboliai (ypač ryklys baseine) tokie lėkšti, kad net juokinga. Netikroviška, kad visas pasaulis taip lengvai pasiduoda "Rato" pinklėms. Nors... Dėl šito dar reiktų pagalvoti. Juk žmones lengva apgauti, bet ką įdėjus į blizgantį saldainio popierėlį...

Rekomenduoju paskaityti jaunimui, taip pat tiems, kurie per daug myli internetą ir mato jame tik gėlytes ir saulytes. O šiaip patiks distopijų ir tokių itin lengvų sci-fi gerbėjams. Turbūt.

Lietuvoje išleido Tyto Alba, apie knygą oficialiai - čia.

12 komentarų

  1. Rašot, ""Ratas" - toks lyg ir šių dienų siaubiakas." Aš gal net (kiek banaliai) pridurčiau, kad tai yra klasikinių distopijų - "1984-ųjų" (apie masinį stebėjimą) ir "Puikaus naujo pasaulio" (apie įtinklintą, skatinamą viskuo dalintis ir viešai mėgautis, menamai laime alsuojančią visuomenę) atžala, aprengta šiuolaikinio dizaino rūbais (IT). Distopijos dabar atrodo gan madingos, bet man kol kas dar neįgriso:) Sutinku, kad šią knygą verta perskaityt jaunimui; taip pat, manau, su ja vertėtų susipažinti ir žmonėms, dirbantiems IT sektoriuje - esu pastebėjęs, kad ten yra nemažai jaunimo, kuris labai protingas, bet politinėse technologijose ir sociologijoje nelabai išprusęs-nesinorėtų, kad jie patys nežinodami sukurtų įrankius, kuriuos ateity kažkas panaudotų piktam.

    Taip jau sutapo, kad neseniai pamačiau ir filmą "Snowden", kur užgriebiami gan panašūs dalykai; aišku, tai nereiškia, kad filmu reikia aklai tikėti. Kaip ir romaną verta pamatyti ir kritiškai-man šiek tiek trūko literatūrinių priemonių vaizdingumui, ryklys irgi pasirodė primityvokas; dėl pasaulio (ypač politikų) pasidavimo tikroviškumo, suabejojau tuo iš geopolitinės pusės. Na, sakykim, JAV politikai (o vėliau ir tarnautojai, ir piliečiai) uoliai imasi įsiskaidrinti. Kažko turiu įtarimų, kad pagrindiniai priešininkai ne tik nepultų jiem iš paskos, bet dargi ir pasinaudotų. Nieko nėra lengviau, nei smukdyti varžovų ekonomiką (ar net užpulti) kaip ant delno matant visus priešininkų veiksmus, žinant, kur esamuoju momentu yra koks vadovas ar karys); o jei JAV gintųsi, tarkim, atominėm bombom, galima pas save pasistatyti kameras taip, kad jos manipuliatyviai transliuotų tik amerikiečių atsakomųjų smūgių žalos siaubą. Taip pat sunkiai įtikėtina, kad žmonės ryžtųsi masiniam "skaidrumui" tose srityse, kur atsivertų intymesni vaizdai, pvz. miegamajame, vonioje, ginekologo kabinete..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už išsamų komentarą:) Tokių labai visuomet norisi ir džiugu rasti!
      Visiškai pritariu dėl distopijų. Šiom dienom tai matyt madingiausias žanras, bet man irgi visai dar kol kas įdomu, na, aišku, kol tai turi kažkuo išskirtinę formą, siužetą. Young adult distopijose, pavyzdžiui, yra žiauriai daug pasikartojimų, kurie jau įgrisę (apie tai būtų įmanoma nemažai pakalbėti, galbūt net suraityti atskirą tinklaraščio įrašą:)). Tačiau distopijos vistik kažkuo traukia, gal bent jau man toks psichologinis kabliukas egzistuoja "kas būtų, jeigu".
      Išties gera pastaba dėl IT srityje besispecalizuojančių jaunų žmonių. Technologijos vystosi daug greičiau, nei pati visuomenė, tame tarpe ir pažangos kūrėjai, spėja prie viso to prisitaikyti ir IŠ ESMĖS suvokti, ką tai daro žmogui kaip socialiai būtybei. Ir apskritai tas nuolatinis visapusis žmonijos "tobulėjimas" mane gąsdina. Pavyzdžiui, tai, kad kuo toliau, tuo daugiau dalykų žmogui yra pasiekiama, daugiau patogumų sukuriama. Bet kai bent truputį pradedi sukt galvą apie vartotojiškumo, nesuskaičiuojamai kenksmingo persipildymo daiktais žalą... Pradedant psichologiniais momentais, baigiant ištekliais ir ekologija... Čia visai į šoną nukrypau, bet tiesiog man tas žmonijos progresas panašus į tiksinčią bombą kartais.
      Būtinai pasidomėsiu filmu, nesu tokio girdėjusi!

      Panaikinti
  2. Distopijose turbūt unikaliausias ir likę forma su siužetu, kitkas kone dubliuojasi (ar tai būtų the Hunger Games, ar Maze Runners, ar Divergent); kartais pagalvoju, kad jie tartum atlieka senovinių iniciacijos ritualų funkcijas, tik viskas vyksta per šiuolaikines medijas, o ne tiesiogiai. Distopinė aplinka rodo nepažįstamo suaugusiųjų pasaulio baugumą ir būsimų sprendimų sudėtingumą; kartu ten tvyranti neviltis tiesiog prašosi išsprogdinama jaunų protagonistų energijos.

    Filmas "Snowden" yra ekranizacija apie 2013 m. pabėgusį amerikietį slaptųjų tarnybų darbuotoją (turbūt tekę girdėt, bet gal prisimiršo); tiesa, ten jis labai jau gražiom spalvom vaizduojamas, o tokie dalykai man visad kelia įtarimų:) Bet pažiūrėti gal ir verta.

    Palaikau ką sakot dėl technologijų vystymosi - galimas pasekmes labai sunku aprėpti protu. Patogumai gal ir nebūtų blogai, bet vis daugiau įtaisų yra hi-tech: jei ankstesniais dešimtmečiais dar galėjai daug ką pasitaisyti pats, tai dabar jau vargiai (automobilių, išmaniųjų hardware elektronika.. Visų sričių specialistu tiesiog nebeįmanoma spėti būti). Savotiškas "Ratas" jau užsidarinėja - ne visuotinio žinojimo, bet priklausomybės nuo kitų žmonių įgūdžių prasme. To minusus jau patyrė žmonės karo ir neramumų zonose ir man baisu, kad nepatirtume ir mes nuo kokio saulės blyksnio, kuris sugadintų magnetinius prietaisus. Toks buvo 1859 (bet didelės žalos, suprantama, tada negalėjo padaryti), toks grėsė 2012, bet pralėkė pro šalį. Tai, kad spartūs pokyčiai prasidėjo (ar pasiekė Lietuvą) mūsų laikais, kartu ir sukuria emocinę distanciją tarp mūsų ir vyresnių kartų - dažnas mūsų augo kitokiom sąlygom ir nemoka daug to, ką moka jie; mum tai atrodo neįdomu ar nevertinga; iš jų pusės būna to paties (negatyvaus įsikabinimo tik į tai, ką moka ir mėgsta jie), ir nuo to galiausiai nukenčiam visi. Yra ir kitas atskirties pjūvis - tarp išsivysčiusio pasaulio ir besivystančių šalių. Technologijos veikia mūsų socialinius procesus ir demografinę struktūrą, bet menkiau pasiekia juos, ir, jei socialinė nelygybė ir toliau liks tokia, kaip dabar, arba augs, tai gali sukurti pavojingą disbalansą tarp vieno ir kito "pasaulių".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jūsų pastebėjimai apie tą jau egzistuojantį ratą dabartyje yra labai taiklūs. Kaip technologijos valdo mūsų gyvenimus, baisu ir pagalvoti. Galima apie tai kalbėti ir asmenine prasme, aš va, pavyzdžiui, be kažko tech nė žingsnio nežengiu - gyvenimas visas virtualybėj, kompe visa informacija, visas mano sukurtas turinys - pradedant rašto darbais univere, pagrindiniu darbu, šalutiniais darbais ir projektais, baigiant tinklaraščiu, be telefono - nė žingsnio... Aš jau pati savęs bijau tokios priklausomos - anądien į darbą važiavau su taksi, nes teko grįžt iš autobuso stotelės, kadangi namie palikau telefoną... Žiauru, tiesa? Skaitau su Kindle. Nešioju laikrodį, kuris mano fizinį aktyvumą seka. Mąstau, kas būtų, jei visa tai staiga prapultų. Kokią tai darytų įtaką mano gyvenimui. Matyt, milžinišką. Išsigąstu, susimąsčius apie visa tai...
      Kalbant apie kartų perskyrą, sukurtą technologijų. Kartais atrodo keista, kai mano tėvų karta nemoka daryt kažko kompu arba nesugeba patys išsiaiškint, kaip veikia kokia nors išmaniojo funkcija. Bet tada pati save stabdau, nes panaršius internete suprantu, kad jau dabar, nors man dar tik 26, TIEK DAUG nežinau apie naujausias technologijas. O aš juk dar ta jaunoji karta! Žiauru. Ir nuo to nepabėgsi.

      Panaikinti
    2. Telefono namo paprastai nebėgu, bet esu kelissyk palikęs - išties atsiranda nerimas, o paėmus - truputį kažkokia iracionali kaltė (jei praleidai skambučių), truputį - džiaugsmas žinant, kad dabar galėsi "atsigriebt", prisivyt viską, ką praleidai. Tiesa, sykį darbe palikau telefono pakroviklį savaitgaliui - tai bent buvo strioko..
      Ką dar pastebėjau, kad kai prieš kelis metus pakeičiau paprastą telefoną į išmanųjį, pasidarė sunkiau nusiteikti eiti į baseiną. Mat tenai tenka praleisti geras dvi valandas vienam su savo mintimis, be draugijos ir be interneto (ir be knygos, žinoma), nuo ko atpratau. Išmanusis - labai puiku laukiant eilėj parduotuvėj ar poliklinikoj, ar važiuojant kaip keleiviui. Šiandien teko patirti to reto džiaugsmo; jau buvau atpratęs nuo jausmo, kaip gera, kai nereikia vairuoti ir laikyti sukoncentruoti dėmesio į kelią, o gali sutelkti į ekraną (beveik baisiuosi tuo, ką parašiau :D ).

      Panaikinti
    3. Esu ir aš palikusi darbe telefoną. Tai penktadienio vakarą, gal 21 valandą, važiavom jo paimti. Nes matyt būčiau išsikrausčius iš proto, cha cha :) Vienintelis dalykas, kada man malonu atsijungti nuo virtualybės - kai pati sąmoningai tai padaryt nusprendžiu. Pavyzdžiui, jei bendrauju su šeima ar draugais, mano telefonas būna kitame kambaryje arba kuprinėje. Net netraukiu, kad nekiltų pagunda. Taip pat per visas šventes ir kitokius reikalus, kur dėmesys kitur turi būt sutelktas. Svarbu tik pačiai tą sprendimą priimt, tada visai lengva :D bet be interneto tai net kelionėse iš proto buvimas varo. Pavyzdžiui, varai sau Maroke per dykumą, vaizdai fantastiški, laukia naktis po dykumos žvaidždėtu dangum, ir pariniesi, kad artimiausias laikas, kai galėsi patikrinti feisbukus yra kitos dienos rytas. Ir pikta ant savęs, bet ir padaryt nieko negali :D žiauru!

      Panaikinti
  3. Pranešu, o gal ir taip žinot - tada primenu - kad nuo šios savaitės Lietuvoj jau rodys "Rato" ekranizaciją, nuo gegužės 16 d., o paskui nuo 19 turėtų. http://www.forumcinemas.lt/Event/305591/?dt=16.05.2017 . Jei irgi ketinat pamatyti, gal paskui čia pratęsim diskusiją. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ooo taip! Kaip tik jau planavau, kada čia nueiti pasižiūrėti :) Labai įdomu, kaip pavyko perteikt knygos atmosferą, juolab, kad aktoriai visai neatitinka mano vaizduotėje susikurtų Rato veikėjų... Padiskutuosime, lauksiu grįžtant su įspūdžiais!

      Panaikinti
  4. Jau mačiau, tai praneškit, kai irgi pažiūrėsit :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pagaliau pasižiūrėjau ir aš... užtrukau :)
      Iš tiesų aš labai mėgstu Emma Watson, bet ji man, deja, šiam vaidmeniui visai netiko. Kaip ir Ty, kaip ir daug kitų veikėjų... Jie mano vaizduotėje buvo visai kitokie, nei filme, kartais tokie neatitikimai net nudžiugina, bet ne šiuo atveju :)
      Nesmagu, kad tikrai nemažai nukrypta nuo istorijos, žinoma, kalbu apie istorijos išrišimą ir pabaigą, na, ir tam tikros detalės, pavyzdžiui, kada Mae sužinojo apie tai, kad Ty yra Ty :) Be to, praleista daug įdomaus santykių vystymo, kuris knygoje buvo įdomus ir būtų filmą labai pagyvinęs.
      Šiaip filme išties trūko to efekto, kurį sukuria knyga. Joje daug stipriau kažkur smegenyse kuriamas tas "skaidrumo" pavojus ir netgi lengva įtampėlė. O čia viskas prabėgom, paviršium. Tiesa, kai kurios scenos buvo puikios - ypač technologijų live pristatymai.
      Kaip jūsų įspūdžiai iš filmo? Jei dar neišblėso per kelis mėnesius... :)

      Panaikinti
  5. Pritariu, filmui veiksmą sutraukė ir todėl kai kurie sprendimai užkliuvo. Nebuvo taip blogai, kaip tikėjaus - visgi tema patogi ekranizacijai, ir tas buvo išnaudota, didžioji dalis idėjos perteikta. Užpildant ekraną puikiai pavyko pavaizduoti, kaip begaliniai komentarai (smerkiantys, sarkastiški ir t.t.) užkemša srautą, ir tai paskatina pagalvot - o kokias gi tau tai emocijas keltų? Buvo ir įdomių improvizacijų (t.y. knygoj to nepamenu buvus), pvz. kaip Merseris ateina pas ją į darbą aiškintis, o jos kolegos apspinta jį automatiškai filmuoti telefonais, labai priminė man labiausiai įstrigusią Black Mirror seriją. Iš to, ko pritrūko - knygoj buvo ryškesnis akcentas į darbuotojai tenkantį krūvį - siųsti milžiniškus kiekius email'ų, tweet'ų-"švilpių", dirbti su vis daugiau ekranų, šito kažkaip neparodyta, tik probėgšmiais prastumta.

    Dėl Emmos parinkimo nežinau, su ja nelabai matau filmų, tik buvo keista, kad už jos veikėją Anė (man) atrodė patrauklesnė. Ty personažas sukurtas labai keistai - knygoj jis turėjo rusišką pavardę, tai natūralu, kad mes jį ir etniškai kitokį įsivaizdavom, be to, jame sujungti abiejų Mei romantinių istorijų bruožai, ir tarp jų didesnis artumas nė nespėja išsivystyt. Įstrigo, ir kad pabaiga skiriasi, nors negaliu sakyti, kad filme ji prasta; patiko atsirandanti dviprasmybė - net jei kaltininkai gavę, ko nusipelno ir tarsi lenkiama prie džiugios, atpalaiduotos gaidos, duodama užuomina, jog Pandoros skrynia jau praverta, ir neaišku, ar to pasekmės suprantamos iki galo.

    AtsakytiPanaikinti