Erichas Marija Remarkas "Naktis Lisabonoje"

Klasikos imuosi retai. Man rodos, dar išlikęs manyje tas paaugliškas anarchistiškas "o kodėl aš turiu daryti tai, ką liepia kiti?" :) Juk klasikiniai autoriai ir knygos yra tai, ką skaityti "reikia", daug jų buvo visokiausiuose mokyklos ir universiteto privalomos literatūros sąrašuose. Įtariu, kad būtent tai ir tapo kažkokiu apribojimu, kuris nulėmė, jog dažniausiai skaitau šiuolaikinę literatūrą, kažkur šone palikdama tą laiko patikrintąją.

Mylimi brolis Povilas ir jo draugė Dalia gimtadieniui man padovanojo būtent klasikinę knygą - Ericho Marijos Remarko "Naktį Lisabonoje". Ją, beje, netiesiogiai, to nė nesuprasdama, išsirinkau pati :).
 
Pirmiausia, tai labai labai giriu leidyklą už nuostabiai leidžiamą knygų seriją. Viršeliai labai gražūs, klasikiniai, bet su maža dailia iliustracija. Popierius tikrai kokybiškas. Jotemos puslapyje sakoma, jog "knyga išspausdinta ant labai kokybiško Munken Premium popieriaus, kuris negelsta ir pasižymi ilgaamžiškumu." Viskas atlikta skoningai, gražiai ir tiesiog Teisingai. Knygos, leidžiamos šioje serijoje būtų puiki dovana, nes tai leidimai, kurie ir po 50 metų lentynoje atrodys gražiai, ją papuoš. Manąją puošia jau keli šios serijos egzemplioriai. Niežti pirštai įsigyti dar, chi chi. Žodžiu, tai yra pavyzdys, kaip Reikia leisti knygas.

Truputį pakalbėkime apie romano turinį. Težo upės pakrantėje stovi laivas, rytoj išplauksiantis į Ameriką. Į jį žvelgia vokietis emigrantas, nieko taip daugiau netrokštantis, kaip į jį patekti ir pasiekti tą svajonių vietą. Deja, jis neturi nei bilietų, nei vizos, nei pinigų. Čia jį užkalbina paslaptingas žmogus, siūlantis sandėrį - už tai, kad besikalbėdami drauge jiedu praleis naktį, nepažįstamasis padovanos savuosius bilietus į rytojaus laivą. Žinoma, šios galimybės neišnaudoti būtų kvaila. Taigi du svetimi vyrai pradeda visą naktį trunkantį pokalbį - tiksliau, nepažįstamasis nori paskirti naktį papasakoti savo gyvenimo istoriją. Jis - vokietis, pabėgęs iš nacistinės Vokietijos. Penketą metų besislapstęs užsienio šalyse, jis slapta sugrįžta į Vokietiją, Osnabriuką, tam, kad pasimatytų su savo mylima žmona Helena. Jiedviems susitikus, Helena pasiryžta bėgti iš Vokietijos drauge. Taip prasideda sudėtinga, vietomis romantiška, vietomis sukrečianti kelionė link laisvės.

E. M. Remarkas rašo nepaprastai gražiai. Jo žodžiai yra paprasti, tačiau jie kalba taip jautriai, taip, tarsi skausmą, kurį jaučia romano veikėjas, pats gali pajusti, ir baimę, ir laimę... Labai gėriuosi, kai autorius sugeba sukurti šitokį ryšį tarp istorijos ir skaitytojo.

Veikėjai taip pat buvo kuriami labai aiškiai. Ypatingai man pavyko susigyventi su Helena - moterimi, kuri iš paskutiniųjų kabinosi į gyvenimą, prieš daug ką užsimerkė, nenorėdama priimti realybės... Kartais ji darė tikrai nemažų klaidų, tačiau pajutau šiai moteriai simpatiją, net negalėdama jos smerkti už blogus pasirinkimus. Taip pat tikrai nemažą įspūdį paliko Helenos brolio personažas. Šis žiaurus nacis, tikras paršas, man buvo labai kinematografiškas personažas. Jį tiesiog akyse mačiau kaip kino ekrane.

Istorija liūdna, sudėtinga, bet pateikta kažkaip lengvai, o tai man jos tragizmą išryškino dar labiau. Jau kažkada esu apie tai rašiusi - jei autorius nukrypsta į pernelyg didelį patosą ar literatūrinius žaidimus, tai man asmeniškai per daug blaško dėmesį, jį atitraukia nuo esmės. To Remarko kūryboje nėra, kuo labai džiaugiuosi.

Vienintelis dalykas, prie kurio tarsi galėčiau prisikabinti - Švarco ir Helenos dialogai. Nežinau, ar prieš septyniasdešimt metų (maždaug tada vyko romano veiksmas) žmonės taip vienas su kitu kalbėjo, bet žinau, kad man, šio meto žmogui, tokie dialogai neatrodo natūralūs. Juose per daug filosofijos. Bet tokios nenatūralios... Man buvo sunku "patikėti", kad du mylimi sutuoktiniai taip vienas su kitu bendrauja.

Visa kita - be priekaištų. Po "Stiklo kalavijo", kurį skaičiau kokį tūkstantį metų, ši knyga buvo toks tyras oro gūsis, norėjosi jos nepaleisti iš rankų. Tai ir perskaičiau per dvi dieneles... Tikrai rekomenduoju romaną net tiems, kurie, kaip ir aš, klasikos šiek tiek kratosi. Tai nedidelė knygelė savo apimtimi, tačiau tikrai galinga turiniu.

Naujausias lietuviškas leidimas yra Jotemos leidyklos (čia tas gražusis :)). Apie knygą oficialiai čia.

2 komentarai

  1. Ooo, Remarko visas knygas esu perskaičuus. Pradėjau nuo Vakarų fronte nieko naujo ir užsikabinau, jo tobulas rašymo stilius. Puiki ironijos pilna Juodasis obeliskas, verkiau skaitydama Tris draugus, nes apie draugystę neįmanoma gražiau patašyti. Tikrai nebijok jo imti į rankas, ši knyga nebuvo pati stipriausia, įtrauks ir nebepaleis Remarko plaukiantis stilius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tikra tiesa dėl rašymo stiliaus - kaip ir rašiau apžvalgoj, tie paprastai, bet kartu ir kažkaip galingai dėliojami žodžiai labai ir mane sužavėjo :) Drąsinti nebereikia - baimės imti į rankas daugiau Remarko tikrai nėra, veikiau noras!

      Panaikinti