Gi de Mopasanas "Vieno gyvenimo istorija"

Mano nereti knygų pasirinkimai šį tą apie mane pasako - esu žmogus, kuriam įdomesnis sufantazuotas pasaulis. Mėgstu, kai literatūra praplečia mano suvokimo ribas, leidžia pamatyti tai, ko pati nebūčiau sugalvojusi. Man tai asocijuojasi su tikru talentu - ne tik gražiai kalbėti apie iš tiesų egzistuojantį pasaulį, bet mokėti įsivaizduoti tai, ko niekas niekada nematė ir nebuvo net pagalvojęs :). Realizmas man niekada nebuvo prie širdies. Jis per daug tiesioginis, per apčiuopiamas, per Realus.

Po labai skaniai suvalgytos Remarko "Nakties Lisabonoje" nutariau čiupti dar vieną knygų lentynoje gulinčią klasikinio autoriaus knygą. Tai buvo Gi de Mopasano "Vieno gyvenimo istorija". Realizmas.


Turbūt jau aišku, kad imtis šios knygos nebuvo pati šauniausia mintis. Nenoriu pasakyti, kad romanas blogas. Tiesiog tai visiškai ne mano skonio literatūra.
Sulaukusi 17-ojo gimtadienio, Žana pagaliau išeina iš vienuolyno, kur praleido visą paauglystę. Ten ji mokėsi atskirta nuo likusio pasaulio. Koks žavingas tas pasaulis merginai dabar atrodo! Toks nepatirtas, neatrastas. Su tėvais išvykusi į Tuopų dvarą, kuris ateityje atiteks Žanai ir jos būsimam vyrui, mergina svajoja apie romantišką meilę, kuri jos kažkur laukia. Vieną dieną sutiktas Žiuljenas atrodo tarsi visų tų svajonių išsipildymas. Galantiškas, mandagus, nuostabiai gražus jaunuolis išsyk pavergia naivios mergaitės jausmus. Tepraėjus keliems mėnesiams Žiuljenas paprašo Žanos rankos. Tuojau pat iškeliamos vestuvės, po kurių viskas staiga pasikeičia. Galantiškas jaunuolis tampa šiurkščiu skrudžu, taupančiu kiekvieną kapeiką. Negana to, paaiškėja, kad vedybiniai saitai šiam vyrui nėra šventi. Prasideda ilga ir varginanti liūdnų ir skaudžių įvykių virtinė, kuri ir yra ta vieno gyvenimo istorija.

Gal todėl, kad romano veiksmas vyksta XIX amžiuje, man ypač sunku buvo susigyventi su kai kuriais romano veikėjais, o ypač Žana. Ta mergina (vėliau jau ir moteris, ir senelė) - och... Ji ištampė mano kantrybę kaip reikalas. Na taip, buvo kiti laikai, tačiau kitos romane veikusios moterys tikrai nebuvo tokios mykiančios, savęs gailinčios, naivios ir apskritai neturinčios charakterio. Žanos likimas liūdnas, jos gyvenimas buvo nelengvas, tačiau ar ne patys esame to gyvenimo kalviai? Skaitant rodėsi, kad vieninteliai dalykai, ką ji tikrai moka - tai svajoti, verkti ir gailėti savęs. Žana lyg ir buvo surištomis rankomis - supančiota savo ankstyvos nesėkmingos santuokos, tačiau nemažai negandų savo kvailais sprendimais sukėlė pati. Žanos tėvų, ypač tėvo, trumparegiškumas irgi stebino. Matydamas absoliučiai netinkamą žento elgesį, jis ne tik nesugebėdavo apginti savo dukros - iš baimės tik mykdavo, o galiausiai, norėdamas kuo greičiau pamiršti nepatogią situaciją, ją išvis pasistengdavo užglaistyti ir iš jos pasijuokti.

Keletas veikėjų sukėlė malonią šypseną, gal kad apie juos kalbėta su tokia miela, žaisminga ironija, lyg besišypant. Tokius jausmus ypač kėlė pirmasis kaimo klebonas. Tai kone vienintelis veikėjas, kuris man visai patiko. Gaila, kad romane jam vietos buvo nedaug.

Kalbant apie patį romano siužetą... Na, jis nebuvo nei labai originalus, nei tikrai įtraukiantis. Knyga akivaizdžiai skirta moterims. Nors autorius - vyras, tiek romano tema, tiek ir kalba labai moteriška. Vargu, ar kokiam vyrui, o ypač - šių laikų, būtų įdomios naivios moterėlės gyvenimo bėdos - neištikimybė, palaidas sūnaus gyvenimo būdas, artimųjų mirtys... Ir moterims toli gražu ne visoms tai įdomu :).

Net neįsivaizduoju, kam šį romaną galėčiau rekomenduoti. Gal tuomet geriau NErekomenduosiu - šiukštu nesiūlyčiau skaityti šios knygos feministėms - norėsite plaukus nusirauti dėl to, kaip čia vaizduojama moteris. Taip pat, kaip minėjau, nepatiks vyrams ir moterims, kurių netraukia tipiškos "moteriškos" knygos.

Mano leidimas labai senas, dar iš sovietinių laikų, tačiau jį, kaip ir naująjį leidimą, išleido Vagos leidykla. Oficialiai apie romaną Vaga rašo čia.

Komentarų nėra