Boris Akunin "Azazelis"

Kiek mažiau nei prieš metus laiko įkėliau vieną iš pirmųjų savo tinklaraščio įrašų apie per 2015 metus perskaitytas knygas. Jame "metų detektyvu" nominavau Boriso Akunino "Šnipų romaną" ir pasižadėjau sau dar grįžti prie šio autoriaus kūrybos. Šmirinėdama po Knygų klubo išpardavimus užmačiau, kad leidykla "Sofoklis" išparduoda savo senas knygas (daugumą išleistas dar tais laikais, kai "Sofoklis" buvo vadinamas "Metodika") už labai geras kainas ir nusprendžiau, kad dabar pats laikas vėl imtis Akunino. Jo romanus apie Erastą Fandoriną norėjau paskaityti dar tada, kai "Metodikoje" atlikinėjau praktiką... O tai buvo dar 2013 metais. Tiesa, "Metodika" (dabartinis "Sofoklis") Erasto Fandorino seriją nusprendė leisti labai keistu eiliškumu... Iš šios serijos mums išverstos tik trys dalys, pirmoji dalis lietuviškai išleista paskutinė iš tų trijų. Na, o aš su Erastu Fandorinu pažintį nusprendžiau pradėti būtent nuo jos - romano "Azazelis".

Erastas Fandorinas - vos dvidešimties jaunuolis, dirbantis policijos raštvedžiu, turintis nepaprastai gerą "uoslę" ir nuojautą, bet taip pat nepaprastai drovus ir naivus, įsipainioja į keistos bylos tyrimą - Aleksandro sode, pripuolęs prie jaunutės damos ir jos auklės, nusišauna kažkoks išsišokėlis, kuris, paaiškėja, yra neįtikėtinai turtingas ir įtakingas studentas Kokorinas. Pradžioje manyta, jog tai paprasčiausia savižudybė, tačiau netrukus paaiškėja, kad už šios mirties slypi nemenka painiava - tai galimai suplanuota mirtis. Nepaisant to, kad Erastas Fandorinas tėra raštvedys, šis pasišauna atidžiau pasiaiškinti nelaimės aplinkybes ir išsyk yra įtraukiamas į nusikaltimų, mirčių, tarptautinių sąmokslų sūkurį.

Neabejotinai pirmas dalykas, apie kurį privalau kalbėti - tai žavingas žavingas Boriso Akunino stilius. Ačiū Sigitui Parulskiui - vertimas visiškai nesušlubavo, tad romano kalba išlikusi labai vaizdinga, skoningai ironiška, nepaprastai literatūriška. Kramtai sakinius kaip uogeles, tikrai mėgaujiesi pačiu skaitymo procesu. Rašymo kalba labai dera su romano aplinka, epocha, romano erdve. Net nesuabejoji esantis XIX amžiaus pabaigos Rusijoje. Tai man yra vienas iš didžiausių talento ženklų - neabejoti tuo, ką perskaitai. Čia jau Akuninas tikrai užsitarnauja riebų riebų pliusą :).

Dar vienas riebus pliusas - už veikėjų portretus - tiek fizinius, tiek psichologinius. Prie romano kalbos labai tinka tokie sutirštinti veikėjų aprašymai - jei jau drovus Erastas Fandorinas, tai rausta kiekvienoje situacijoje. Jei jau miela senučiukė ledi Ester - tai tokia miela ir šilta, kaip iš krosnies ištraukta cukrinė garuojanti bandelė. Kiekvienas nupieštas labai ryškiai ir vėlgi, kaip ir su romano erdve, negali netikėti tuo, ką skaitai. Viską (ir visus) tiesiog regi akyse.

Pats siužetas gan pripainiotas, tačiau tikrai nėra labai sudėtingas. Kas yra blogietis, atpažinti galima turbūt dar knygos neįpusėjus. Tačiau tai tikrai negadina proceso - džiaugsmas šiame detektyve ne išaiškinant netikėtą paslaptį, bet veikiau mėgaujantis pačia kalba, literatūriškumu.

Beje, šio romano pradžia savo stilistika ir keletu scenų man sukėlė asociacijų su Michailo Bulgakovo "Meistru ir Margarita". Manau, šio kultinio romano mylėtojai tikrai taip pat atrastų paralelių :).

Aš labai liūdžiu, kad neskaitau rusiškai, nes nepaprastai norėčiau visą Fandorino seriją perskaityti originalo kalba. O ir lietuviškai "Sofoklis" ("Metodika") teišleido 3 dalis... Teks tenkintis jomis arba čiupti angliškus vertimus. Tik kaži, kaip ten su vertimų kokybe. Bet kad prie Akunino vėl bus grįžtama, tuo neabejoju! Ir jums neabejotinai rekomenduoju :).

"Sofoklio" puslapyje apie knygą skaitykite čia, ir labai siūlau nedelsti ir nusipirkti visas lietuvių kalba išleistas Boriso Akunino knygas - už visas šiuo metu tesumokėsite kokį 10 eurų, o malonumas - garantuotas!

2 komentarai

  1. Seniau neatkreipdavau dėmesio į vertėjo darbą. Tik neseniai supratau koks jis svarbus knygai. Skaičiau Šiškino "Laiškų knygą" ir kaip tu rašai kaip uogeles raškiau. Neabejotinas talentas!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kai pagalvoji, jei vertėjas šlubuoja, tai gali pusės kūrinio gerumo atimti. Šitai labiausiai jaučiasi dubliuotuose filmuose, kur "po apačia" girdi originalo kalbą - kai versta atmestinai, tai ir mintys pasimeta, ir prasmės dingsta... Juk su knygomis tas pats! Vien dėl to mėgstu anglakalbių autorių knygas skaityti angliškai. Kada nors tikiuosi ir rusų kalbą įkąst, tada galėsiu praplėst originalo kalba skaitomų knygų ribas :)

      Panaikinti