Dan Brown "Meteoritas"

Guliu va lovoje, prieš kelias valandėles vietoj gero, kokybiško naminio maisto prisivalgiusi užsisakytų gyoza ir sushių, viską užtvirtinusi skarbonke 7UP, ir ką jums galiu pasakyti - tiesiog kartais norisi vietoj to, kas yra naudinga, suvartoti ką nors neteisingo. Ir su knygom man taip būna. Žinai, kad, matyt, nieko gero, bet vis tokia jau nuotaika. Tai tokiu atveju labai tinka Dan Brown.


"Meteoritas" - berods, ketvirtoji Dan Brown knyga, kurią perskaičiau per ilgą laiko tarpą. Likusios trys knygos - iš Roberto Lengdono serijos, tad ši buvo kažkas naujo, kadangi visi veikėjai nepažįstami ir pati knygos tematika ne tokia, prie kurios aš pratusi šio autoriaus kūryboje. Vietoje įprastinio istorinio/kultūrinio konteksto čia gauname mokslinį ir politinį. 
JAV prezidento rinkimų karštinė. Vienas kandidatas - senatorius Sikstonas, aršus NASA priešininkas, didelis dabartinio prezidento kritikas, turintis didelį rinkėjų palaikymą. Antrasis - dabartinis prezidentas Hernis, sukišęs gausybę valstybės pinigų į, rodos, beprasmę ir bevaisę NASA veiklą. Atrodo, aišku, kieno rankose kortos. Tačiau NASA netikėtai Arkties ledynuose randa meteoritą, o su juo ir stulbinantį atradimą, pakeisiantį viso pasaulio mokslą - meteorite sustingę akivaizdūs nežemiškosios gyvybės įrodymai. Tai patvirtinti kartu su grupele nepriklausomų mokslininkų prezidentas siunčia Reičelę Sikston - kito kandidato dukterį, dirbančią JAV saugumo tarnybose. Rodosi, atradimas - nenuginčijama tiesa, tačiau netikėtai pradeda rastis keisti ženklai, kad šis atradimas vistik abejotinas. Reičelė ir mokslininkai, pradėję gilintis ten, kur nereikia, papuola į mirtinas gaudynes ir kovą dėl išgyvenimo.

Žodžiu, jei trumpai, tai nors ir šiek tiek kitoks, nei likusi D. Browno kūryba, romanas vistik įtaiko į standartinę autoriaus formulę: pagrindiniai herojai - mokslininkas ir žavi moteris aiškinasi kokią nors pasaulinės svarbos paslaptį, kartu bandydami išlikti gyvi, nes juos medžioja kokie nors dideli blogiečiai. Tuo tarpu į romaną dar įpinta daug protingo konteksto, šiuo atveju - mokslinio, autorius pademonstruoja savo įsigilinimą į detales, o visas siužetas verčiasi kūliais įtemptu greičiu. Įstatykite į šį apibūdinimą bet kurį Dan Brown romaną - neabejotinai tiks.

Nėra čia ką labai ir kalbėti apie tokią knygą. Na, pripažinkime, imant į rankas šitą autorių, kaip ir žiūrint pagal jo knygas pastatytus filmus, tikrai labai aišku, ko reikia tikėtis. Užsikabini už tos istorijos, apipiltos kontekstu, arba ne. Man šį kartą gan sunkiai sekėsi įsivažiuoti knygos pradžioje, sunkiai sudomino skyreliai apie politinę siužeto dalį. Mokslininkų tyrimai, o vėliau - ir gaudynės buvo kur kas labiau įtraukiantis reikalas. 

Negaliu nepagirti Browno už tai, kad jis tikrai gerai ištiria background'ą, prieš pradėdamas rašyti knygą. Ar tai būtų meteorito sudėtis ir būdai jį atskirti, ar Dantės "Pragaras" - skaitant kažkaip nesusimąstai, ar autorius žino, ką kalba. Nes visa tai įtaigu, konkretu, todėl ir įtikinama. Aišku, aš neišmanau astronomijos reikalų, tad mane šioje vietoje būtų lengva apmulkinti :). Bet jei autorius pateikia tikrai daug smulkių detalių, rodos, kad jis tiesiog ganėtinai pasistengia, kad romanas būtų kokybiškai paremtas mokslu, istorija ar menu.

Nieko čia daugiau ir nepridursi. Bent vieną Dan Brown knygą (matyt, "Da Vinčio kodą") yra skaitę turbūt 90% raštingų lietuvaičių. Tad maždaug galite įsivaizduoti, ar patiktų ši. Čia jau skonio reikalas. O šiaip tiktų smegenų atostogoms nuo įtempto darbo, pliažo skaitiniams arba išsijudinimui po ilgo neskaitymo, nes lengva, greita ir kartais visai įdomu :).

Išleido "Jotema", pasižiūrėkite čia.

Komentarų nėra