Paula Hawkins "Mergina traukiny"/"The Girl on the Train"

Kartais gyvenime netyčia atrandu neabejotiną porą. Taip nutiko ir vakar - parėjau namo po darbo beskaitydama knygą (taip, jei mane kažkas labai užkabina, tai galiu skaityti ne tik važiuodama troleibusu, bet ir eidama nuo stotelės), suvalgiau savo vakarinį skrudintos duonos ir džemo sumuštinį su juoda arbata ir įsitaisiusi lovoje tolimesniam skaitymui įsijungiau pirmą pasitaikiusį man rekomenduojamą playlist'ą Spotify. Ir tada radau vieną iš tų neabejotinų porų - Paulos Hawkins knyga "Mergina traukiny" tobulai dera su Kaleo daina "Way down we go".


Pirmiausia, tai klausykite, kas čia per Kaleo? Kodėl aš vakar tai išgirdau pirmą kartą? Dabar klausau jau ne pirmą pasitaikiusį playlist'ą, o Kaleo albumą "A/B". Rekomenduoju! 

Tai va, jeigu įsijungėte dainos klipą, tai iš skambesio galėtumėte suprasti, kokia Paulos Hawkins knygos "Mergina traukiny" nuotaika. Labai kabina, bet turi savyje tokios zvimbiančios įtampos ir nerimo. Tai va. Romanas toks pats.

Reičelės gyvenimas nepasisekė. Ji dar jauna moteris, bet jau prarado, rodos, viską - nepavyko susilaukti taip trokštamo vaiko, vyras metė dėl meilužės, darbo neteko už besaikį gėrimą. Reičelė - alkoholikė, gyvenanti pas studijų laikų draugę, nuo kurios slepia, jog ją išmetė iš darbo, tad kasryt traukiniu išvažiuoja į "darbą", o vakare vėl traukiniu grįžta namo, taip prieš kambariokę apsimetinėdama, jog dar ne viskas išslydo iš rankų. Reičelė kasdien traukiniu pravažiuoja vietą, kurioje gyveno su buvusiu vyru Tomu. Tomas ten gyvena su savo naująja žmona Ana. Reičelei per sunku žiūrėti į savo buvusius namus, tad pravažiuodama pro šalį ji verčiau stebi per kelis namus gyvenančią porą. Mato, kaip jie geria kavą ar vyną terasoje, pasibučiuoja, kalbasi, žodžiu - gyvena idilišką, gražų šeimos gyvenimą... Ilgainiui Reič net juos pavadina Džese ir Džeisonu, jiems suteikia profesijas, žodžiu, savo galvoje sukuria porai įsivaizduojamą gyvenimą. Tai truputį panašėja į šiokią tokią maniją :). Vieną rytą važiuodama pro "Džesės" ir "Džeisono" namus, Reičelė ant idiliškos poros terasos pamato tai, kas ją šokiruoja - "Džesė" bučiuoja vyrą, tačiau ne savąjį. Po dviejų parų Reičelė atsibunda namuose praskelta galva, purvina, girta visiškai nuo alkoholio išnykusia atmintimi apie vakarykštį vakarą. Tačiau tai ne blogiausia - naujienose pasirodo žinutė apie dingusią moterį - Megan. Reičelė atpažįsta - tai jos "Džesė". Reičelė suvokia, kad nutiko kažkas tragiško, ir, kas baisiausia, nuojauta kankina, kad ji į tai kažkuo įsipainiojusi...

Tokia va trumpa įžanga į trilerio siužetą. Daug detalių praleidau, kurios išties svarbios, bet nesinorėtų čia išpasakoti kiekvieno dalykėlio. Paliksiu jūsų pačių pasimėgavimui. Kaip bebūtų, turiu pasakyti, kad siužetas mane sudomino, patraukė. Šis romanas, kiek žinau, autorei buvo debiutinis, tad mane maloniai nustebino jos gebėjimas sujungti daug iš pažiūros skirtingų ir tarpusavy nesusijusių linijų į vieną bendrą pynę. Tas visko surišimas įvyko labai natūraliai, nejaučiau dirbtinio pritempimo. Manau, tai labai svarbu, o ypač tokio pobūdžio literatūroje. 

Kaip visuomet, negaliu nepakalbėti apie veikėjų įtaigumą. Tai man vienas esminių rodiklių, ar knygą vertinsiu teigiamai. Kas šiek tiek nustebino - nebuvo nei vieno mažulyčio veikėjo, kuris būtų patrauklus. Nei vienas jų nesukėlė teigiamų jausmų. Netgi Reičelės kambariokė - atrodytų, geraširdė mergina, lyg ir pasirengusi padėti, priimti visiškai beviltišką žmogų, atleisti už nenutrūkstamas klaidų virtines... Ir vis tiek savyje turi kažką, kas nepaprastai erzina. O ką jau tuomet kalbėti apie visus kitus, kurie iš po lovos traukia savo praeities lavonus arba, kaip pati Reičelė arba Megan, dabartyje priima vienas už kitą blogesnius sprendimus. Ir kaip gali juos mėgti? BET nepaisant to, kad visų veikėjų nuoširdžiai nemėgau, buvau jų šiek tiek prikaustyta. Tai geras ženklas knygai!

Romanas nagrinėja ne vieną problemą, kuri gali būti aktuali šių dienų žmogui. Vienatvė, visuomenės atstūmimas, išvaizdos kultas, spaudimas moteriai susilaukti vaikų/būti tobula motina, alkoholizmas, psichologinis/fizinis smurtas artimoje aplinkoje. Ypatingai gerai atvaizduotas šių laikų kryžius - savęs lyginimas su kitais. Instagram'o amžiuje, kur kasdien matome tik gražias, nupoliruotas ir iščiustytas kitų žmonių gyvenimo detales, labai lengva savo gyvenimą nurašyti. Gaila tik, kad dažnai tai, ką matome iš šono, tėra tik saldainio popieriukas, kuriame supakuotas smirdantis puvėkas. Šita problema labai gerai atspindėta romane - vaizduojamos dvi neva idealios šeimos, kurioms, rodosi, galima pavydėti tobulo gyvenimo. Tačiau iki tobulybės čia toliau nei iki mėnulio.

Šiaip galima būtų ieškoti prie ko prisikabinti. Tai, kaip visa paslaptis buvo išpainiota, man nepateisino visos knygos. Blogiečio "išpažintis" knygos pabaigoje man atrodė netikroviška, ji nelabai derėjo prie šiaip jau ganėtinai organiško pasakojimo. Atrodo, tarsi paskutiniuosius skyrelius perėmė rašyti kitas žmogus. Bet tai palyginus yra gan nedidukė smulkmena. Romanas neabejotinai stiprus. Purvinas, bjaurokas, gal nelabai tinkantis džiugiam Kalėdų laukimui su žvakutėm, lemputėm ir šokoladiniu Advento kalendorium, bet jei norisi kažko, kas burnoje paliktų kartėlio jausmą - tai knyga jums.

Romaną Lietuvoje išleido Baltos lankos. Apie jį oficialiai skaitykite čia.

Komentarų nėra