Francine Jay "Laimė turėti mažiau. Minimalistinės gyvensenos vadovas"/"The Joy of Less: A Minimalist Living Guide"

Nenoriu pasakyti, kad esu materialistė, tikrai ne :), bet kiek save pamenu, man visada patiko pirkti ir turėti. Man teikia džiaugsmą gražūs daiktai, nauja technika, nebandyti produktai. Netgi, kad ir kaip kvailai tai skambėtų, man labai malonus pats pirkimo procesas. Deja, tokios savybės formuoja nekokius įpročius - apytuštę banko sąskaitą įpusėjus mėnesiui ir galybe daiktų apkraustytus namus. Bet ilgainiui pradėjau pastebėti, kad tai mane ėmė erzinti - tiek tas besaikis ir dažnai aklas pirkimas, tiek pilnos spintos, lentynos ir stalčiai. Prieš keletą metų ėmiausi pokyčių savo erdvėje ir aplinkoje. Pradėjau nuo drabužių - padariau tikrai didelį (gal keturi dideli šiukšlių maišai ir du dideli Maximos maišai) drabužių valymą - atrinkau tai, ko nebenešioju arba kas nebepatinka, ir išvežiau visa tai labdarai. Kartoju tokį spintos atnaujinimą kas pusmetį - pajautusi, ką reiškia turėti tik tai, ką nešioji, supratau, jog tai išlaisvina. Nesustojau ties rūbais - taip pat pramėtau ir kosmetiką, aksesuarus, batus, rankines, papuošalus. Žodžiu, po truputį į mano materialistišką pasaulį pirmuosius žingsnius žengė minimalizmas, nors prieš tuos kelis metus tokio pavadinimo net nebuvau girdėjusi :).

Minimalizmas dabar yra gan didelis trendas. Apie tai kalba kone visi. Žinoma, literatūros ypač pastaraisiais metais šia tema taip pat atsirado nemažai. Malonu, kad Lietuvoje jos irgi gauname paskaityti! Viena iš tokių mūsų knygynuose pernai pasirodė Francine Jay knyga "Laimė turėti mažiau. Minimalistinės gyvensenos vadovas". 

"Laimė turėti mažiau" - knyga, kurioje tikrai išsamiai kalbama apie minimalizmą kaip apie filosofiją ir metodą, padedantį žmogui kurti gyvenimą, kuris nėra pašvęstas daiktams. Kartais žmonės tai labai aiškiai jaučia ir įvardina, kartais ne, bet materialaus turto perteklius gali labai slėgti. Ypatingai tai, ko pilnaverčiam gyvenimui nereikia. Ar susimąstote, kiek yra tokių daiktų, kurie mūsų namuose "išsikovoja" savo vietą per kaltės jausmą, pavyzdžiui, nevykusios šeimos narių dovanos? Arba tokių, su kuriais susidoroti tiesiog tingim ir tai atidėliojam, pavyzdžiui, gerokai suplyšusios kelnės, kurias vis planuojam pataisyti, bet rankos prie jų neprieina? O kiek turim tokių dalykų, kurie įsigyjant atrodė tikrai šaunūs ir reikalingi, bet iš tiesų jų niekuomet nenaudojam, kaip, pavyzdžiui, sulčiaspaudė, kurią išplauti yra grynas vargas, todėl tų sulčių tiesiog nespaudžiame? Autorė nesiūlo išmesti visko ir pasilikti tik tris daiktus. Ji tiesiog ragina gerai įvertinti kiekvieną daiktą ir paklausti savęs, kokią funkciją jis atlieka namuose. Ar bent kartą per paskutinius metus jį naudojau? Jei ne, tai kam man jis reikalingas išvis?

Šalia sveiko požiūrio į daiktus autorė įneša šviežią ir gaivų žvilgsnį į namų erdvę ir jos užpildymą. Man labai patiko jos siūlymas žiūrėti į visus horizontalius paviršius ne kaip į vietą daiktams pasidėti, bet kaip į erdvę kurti/dirbti/žaisti/gaminti... Ji net siūlo įsivaizduoti, jog visi šie paviršiai yra pasvirę, tad kiekvienas padėtas daiktas tiesiog nukris. Taip visi paviršiai namuose tarnaus ne daiktams, bet žmonėms ir jų veikloms.

Bet visų labiausiai mane šioje knygoje sužavėjo tai, kad Francine Jay siūlo minimalizmą įnešti ne tik į materialų turtą, bet ir į savo laiką ir įpročius. Kai gyvename tokiame laikmetyje, kuomet neva esi vertingas tik tada, kai neturi niekam laiko, vertiesi kūliais ir gali pasigirti, kad per visą dieną neturėjai kada prisėsti ir esi baisiai užimtas, knyga atneša naują perspektyvą į tokį požiūrį - žmogus nėra robotas. Ta nuolatinės skubos ir užimtumo kultūra įneša tik nuovargį ir žmogų paklaidina. Nuo kada yra labai gerai per darbus ir reikalus neturėti kada pabendrauti su šeima, pasižiūrėti gerą filmą, pasivaikščioti ar pasėdėti parke? Galų gale, sustoti, ir suvokti, ar džiaugiuosi savo gyvenimu? Ar matau jame prasmę? Užimtumo kultūra nėra sveika. Todėl į savo laiko planavimą taip pat reikia įnešti minimalizmo dvasią - mokėti pasakyti ne ir kitiems, o kartais - ir sau. 

Knygos pabaiga skirta paraginimams pritaikyti minimalistinio gyvenimo principus ne tik dėl savo asmeninio patogumo ir komforto, bet ir dėl motinos Žemės ir visų jos gyventojų - su pasididžiavimu mainytis daiktais, pirkti second-hand parduotuvėse, perleisti savo daiktus tiems, kam jų gali reikėti... Kurti aplink save tvarią aplinką. Rūpintis ne tik savo vienkartiniu pasitenkinimu, kai nusiperki dar vieną nelabai reikalingą skudurą, bet ir tuo, kad kitoje gaublio pusėje tą skudurą turėjo siūti išnaudojami vaikai. Galvoti apie tai, kad kiekvienas išmestas daiktas atsigula sąvartyne ir teršia Žemę ateities kartoms. 

Turiu pasakyti, kad ši knyga mane įkvėpė gyventi dar sąmoningesnį gyvenimą. Tikrai turiu įpročių, kurių dar nesugebėjau nugalėti. Bet tokia literatūra ugdo, dėl to manau, kad "Laimę turėti mažiau" reikėtų paskaityti kiekvienam.

Lietuvių kalba knygą išleido Tyto alba. Oficialiai skaitom čia!

Komentarų nėra