Laurent Gounelle "Žmogus, kuris norėjo būti laimingas"


Man vis dar nenusibodo gauti knygas dovanų. Po to, kai prieš kiek daugiau nei metus nusipirkau Kindle, vis rečiau pati save palepinu popierine knyga. Čia, matyt, manyje netikėtai gimsta maaažos, dar visai kuklios minimalizmo užuomazgos. Apie tai, beje, irgi visai greit rašysiu tinklaraštyje! ;)

"Žmogus, kuris norėjo būti laimingas" per kalėdinį kolegių susibūrimą gavau dovanų nuo bendradarbės Inesos. Ji sakė, kad mano tinklaraštis šiek tiek padėjo apsispręsti dėl to, ką man nupirkti. Praktinė rašymo čia nauda, cha cha :). Kadangi knyga tokia visai nedidukė, į ją kibti susiruošiau kur kas anksčiau, nei į kitą per Kalėdas gautą - "Iliadą ir Odisėją" man padovanojo tėtis, bet ji į mane vis dar gąsdinančiai žiūri nuo stalelio prie lovos. Imtis 1008 puslapių tikrai reikia ryžto!
Tai va, o "Žmogus, kuris norėjo būti laimingas" tapo kone idealia atostogų pradžia. Tai dar viena Laurent Gounelle istorija, kurioje, pasitelkiant paprastą, nesudėtingą siužetą, autorius nagrinėja žmogaus laimės klausimą. Gal tiksliau būtų pasakyti - klausimą, kas trukdo būti laimingam. Apie vieną šio rašytojo knygą rašiau tinklaraštyje pernai - "Dievas visada keliauja incognito" apžvalgą galite pasiskaityti čia.

Pasakotojas išvyksta pailsėti į Balio salą. Fantastiška gamta, žavinga aplinka, ramybė, poilsis... Atostogų pabaigoje jis nusprendžia apsilankyti pas vietinį išminčių - gal be labai didelių priežasčių, tiesiog iš smalsumo, kadangi apie šį žmogų girdėjo daug puikių dalykų. Pirmojo susitikimo metu pasakotojas apie save išgirsta ne visai tai, ko tikėjosi - esą jis visiškai sveikas, tačiau akivaizdžiai... nelaimingas. Pokalbiai su išminčiumi stebina vis labiau - jis apverčia, rodosi, tokius akivaizdžius dalykus aukštyn kojom. Pasirodo, pasaulis nėra toks jau objektyvus - gal labiau toks, kokį jį įsivaizduoji pats.

Aš labai džiaugiuosi, kad šita maža knygelė man papuolė į rankas būtent šiuo metu. Nemažai dalykų mano gyvenime dabar yra kažkokioj maišaty, todėl net mažas motyvacijos boost'as yra labai reikalingas. O tai "Žmogus, kuris norėjo būti laimingas" tikrai gali suteikti. Kaip ir daugumoje tokio pobūdžio knygų, čia nerasi išrasto naujo dviračio. Tačiau priminti kai kuriuos dalykus visuomet pravartu.

Ypatingai man šiuo metu kalba mintis, kad viskas, absoliučiai viskas priklauso nuo tavęs paties. Turi kažkokią svajonę, kuri tau atrodo nepasiekiama? Prieš jos atsisakydamas, pagalvok, kokios priežastys verčia tave galvoti apie ją kaip apie nepasiekiamą. Įvardink konkrečius dalykus, kurie trukdo tą svajonę įgyvendinti. Beliks tik sugalvoti konkrečius žingsnius, kurie įveiktų tuos trukdžius. Ir VISKAS.

Dar vienas svarbus dalykas, kurį vėl pasikartojau - viskas šiame pasaulyje yra subjektyvu. Jei paprašysime trijų žmonių apibūdinti tą patį kambarį, kiekvienas apie jį papasakos skirtingai, nes pastebės visai kitus dalykus. Ir tai visiškai priklauso nuo to, kam žmogus teikia svarbą, į ką kreipia dėmesį. Todėl nevalia pamiršti, kad tai, kaip matome situacijas, santykius, kaip vertiname įvykius, kaip jaučiamės ir ką jaučiame - visa tai priklauso tik nuo mūsų pačių.

Trumpai knygos moralą puikiai apibendrintų Albo Dumbldoro (taip, man 26 ir aš vis dar cituoju Harį Poterį) frazė: “Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?” 

Rekomenduoju mėgstantiems pop psichologiją, ieškantiems trupučio motyvacijos ir teigiamų minčių įkvėpimo, norintiems paskaityti kažką lengvo ir gražaus. Nesiūlyčiau skaityti tiems, kurie, kaip ir aš anksčiau, yra nusiteikę prieš savipagalbos knygas ir mano, kad tai laiko švaistymas. Taip pat netiks tiems, kurie mano, jog reikia skaityti tik labai rimtas, sudėtingas ir labai didelę išliekamąją vertę turinčias knygas. Ai, tiesa, dar labai tinka atostogoms, ypač tada, kai keliauji į kokią gražią egzotinę šalį. Mano atveju tai buvo Tailandas. :)

Išleido Alma littera, oficialus aprašymas čia.

Komentarų nėra