Algirdas Toliatas "Žmogaus ir Dievo metai"

Parvažiavusi iš atostogų, kur skaičiau tikrai ne paties rimčiausio turinio knygas, tikrai pajaučiau poreikį imtis kažko dvasingesnio. Aš nesu iš tų, kurie skaito tik didelę išliekamąją vertę turinčias knygas, toli gražu :), nes man literatūra yra ne tik būdas praturtinti savo vidų, bet ir laisvalaikio praleidimo forma. Tai nespjaunu ir į šlamštą, bet viskame turi būti balansas. Todėl po E. L. James "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" jau taip, taaaip norėjosi kažko prasmingo. O knygyne besikuisdama kaip tik užmačiau A. Toliato "Žmogaus ir Dievo metus".



Ši knyga išskirtinė tuo, kad ją galima skaityti dviem būdais - vienu prisėdimu, arba kas savaitę po tekstą, kadangi ją sudaro vienų liturginių metų pamokslai kiekvienam sekmadieniui. Pateikiama Šventojo Rašto ištrauka ir po jos - kunigo mintys ir pamokymai. Kadangi negalėjau nuspręsti, kurį skaitymo būdą pasirinkti, parašiau autoriui klausimą, koks buvo jo paties užmanymas ir ką jis patartų, tai A. Toliatas pasiūlė skaityti taip, kaip mano pačios širdis sako :). Tai aš pasirinkau skaityti ne kas savaitę, nes labai norėjau pabaigti knygą iki Knygų mugėje vykusio pristatymo, kuris, beje, buvo labai šiltas, jaukus ir paliko puikų įspūdį, kurį galite pasiskaityti mano įraše apie šių metų mugę.

Jeigu kada esate gyvai matę ar bent jau girdėję šį kunigą kalbant, žinote, kad tai labai šiltas, dvasingas, malonus žmogus. Taip pat matyt irgi žinote, kad jis kalba be konkrečios struktūros, kartais nuo vienos temos per porą sakinių perbėgdamas prie visai kitos. Kun. Algirdo mintys plaukioja taip, kaip pačios nori :). Ir tai sakau tikrai ne su kažkokia kritika. Tiesiog visi mes skirtingai reiškiame savo mintis. Būtent dėl šios priežasties, o ir dėl to, kad temos vertos gilesnių pamąstymų, siūlyčiau knygos imtis ne prabėgomis, o susikaupus, atsidėjus tik skaitymui, nes kitaip gali būti sunkoka įsigilinti į pamokslų esmę.

Kuo man labai patiko šis pamokslų rinkinys - tekstas labai ragina atsigręžti į save, užkabindamas skaudžias ir nepatogias vietas, tačiau be priekaišto, veikiau patardamas. Atrodo, kad tų pamokslų tikslas yra ne barti ar prikišti, bet kažkaip švelniai už rankos vesti. Tačiau kartu ir neslystama paviršiumi. Kas mane kartais liūdina Bažnyčioje, tai kunigai, per pamokslus kalbantys skambiomis gražiomis frazėmis apie tai, kaip Dievas mus myli, tačiau nieko labai ir nepasakantys... Šis atvejis tikrai ne toks. Radau ko pasisemti ir apie ką pagalvoti.

Temos, kurios yra paliečiamos pamoksluose, yra labai plačios. Nėra sustota tik prie religijos, žmogaus ir Dievo santykio. Kunigas daug kalba ir apie socialines problemas, visuomeninius procesus, šių laikų perfekcionizmą... Manau, kad ne tik tikintieji gali tokiuose tekstuose rasti sau aktualių temų. Galbūt dėl to "Žmogaus ir Dievo metai" yra tikrai populiari knyga ir, jei tik nesipainioju, jau tiražas ne kartą pakartotas.

Aš knygą skaitysiu vėl, šįkart - nuo liturginių metų pradžios kas sekmadienį. Priminti sau  ir dar kartą apmąstyti tai, apie ką dažnai kasdienybėje pamirštame pagalvoti.

"O vienas ortodoksų vienuolis gražiai apibūdino skaistyklą: tai akimirka, kai išvystame Dievą ir pamatome visus gerus darbus, kuriuos galėjome padaryti ir nepadarėme, išgirstame žadinančius gyvenimui žodžius, kuriuos galėjome pasakyti ir susilaikėme, arba smerkiančius žodžius, kuriuos ištarėme. Ir mums baisi gėda - tai skaistyklos ugnis, kuri degina išvydus, kiek galėjome padaryti, kiek turėjome gražių galimybių, kuriomis nepasinaudojome, o rūpinomės savo tuštybe ir antraeiliais dalykais, neteikiančiais džiaugsmo ir gaišinančiais laiką."

Knygą išleido Tyto alba, oficialiai čia.

Komentarų nėra