E. L. James "Penkiasdešimt pilkų atspalvių"/"Fifty Shades of Grey"

Visas pasaulis apie "Fifty Shades of Grey" kalbėjo prieš 6 metus, tuo tarpu aš visą tą laiką iki dabar į ją įtariai žvairavau. Taip dažnai nutinka, dėl to ir tarp mano perskaitytų knygų, ir tarp peržiūrėtų filmų dažnai nebūna tų, kurias(-uos) skaitė ar matė visi. Aš, pavyzdžiui, iki šiol nesu mačiusi "Matricos". Taip buvo ir su populiariuoju erotiniu romanu. Bet paskutiniu metu knietėjo įsitikinti, ar mano nusistatymas prieš šią knygą yra teisingas, todėl skaityklėje buvau ją įsimetusi jeigu ką. Tai pasiteisino skrendant iš Tailando, kai turėjau prastumti 13 valandų lėktuve, tad nutariau, kad "Fifty Shades" per tą laiką tikrai spėsiu įveikt, o ir nuobodžios valandos praeis greičiau.

Apie "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" siužetą nepasakosiu net trumpai, nes neabejoju, kad šios knygos turinį visi puikiai žino, tad neaušinsiu burnos. Nekalbėsiu ir apie akivaizdžius dalykus - to siužeto nebuvimą, visiškai plokščią kalbą, tūkstančius kartų pasikartojančius išsireiškimus, net ir apie tai, kokie lėkšti ir vienpusiai veikėjai, matyt, kalbėti neverta.

Šį kartą kalbėsiu tik apie moralinę knygos pusę.
Ir ne, aš ne apie erotiką. Erotika yra skonio reikalas. Taip pat ir tai, kas pas kiekvieną vyksta lovoje - jei jus traukia BDSM, tikrai ne man spręsti, kas yra ok, o kas - ne. 

Aš apie knygoje aprašytus vyro ir moters santykius, pabrėžiu - ne lovoje, kurie buvo mažų mažiausiai nesveiki. Maža to, visas pasaulis alpsta dėl to, kas čia aprašyta. Ir aprašyta romantizuojant. Nors man akivaizdu, kad šioje knygoje yra psichologinio smurtautojo ir aukos santykiai.

Ar jums atrodo normalu, kad vyras kontroliuoja kiekvieną moters žingsnį? Jaučia teisę už ją spręsti, ką ir kada jai valgyti, ką dėvėti? Ar normalu, kad moteris bijo padaryti menkiausią klaidelę, nusižengimą, nes bijo, kad supykdys Vyrą? Ar normalu, kad tas vyras verčia savo partnerę užsiimti tokiais seksualiniais žaidimais, kurie jai yra nepriimtini, po kurių ji jaučiasi pažeminta, nuolatos verkia, o kai partnerė pripažįsta, jog jai tai nepriimtina, pasiūlo pažiūrėti į tai atviriau? Ar jums atrodo normalu, kad vyras nori kelti fizinį skausmą moteriai žinodamas, kad ji nuo to kentės? Ar normalu, kad moteris bijo užversti akis į viršų, nes žino, kad jis ją gali už tai mušti?

Tokių ir panašių pavyzdžių šioje knygoje yra gausybė.

Aš atsiprašau, bet man tai tikrai neatrodo normalu. Ir kol toks smurtautojo elgesys bus romantizuojamas, smurtautojas romanuose aprašomas kaip Misteris-Tobulasis, tol nereiktų stebėtis, kad vis atsiras moterų, kurios įsivaizduoja, jog pačios nusipelno smūgio į veidą, nes kažką blogai pasakė ar padarė. 

Psichologinis smurtas yra toks pat blogas, o kartais ir dar blogesnis už fizinį smurtą. Neteisinkim jo, neaukštinkim jo, nebijokim apie tai kalbėt ir nevenkim jo atpažint. 

Pasitikrinkite, ar nesate santykiuose, kuriuose prieš jus smurtaujama psichologiškai, čia.

O tokių knygų vieta nėra knygų lentynos. Jų vieta - šiukšlinėje.

4 komentarai

  1. Atspalvius (ir abu tęsinius) skaičiau prieš ketvertą metų. Jūsų kritika labai atitinka feministinius pastebėjimus, kurie irgi apie tai, kad čia romantizuojami manipuliatyvūs ir savo esme nesveiki santykiai. Literatūrinės vertės šitam kūriny nedaug, tačiau man jis įdomus kaip rinkodaros, dar tiksliau - sociologinis reiškinys, parodo tam tikrų dalykų mastą. Kaip atsiliepė A. Maldeikienė, tai "šiuolaikinė Pelenės istorija". Iš esmės viskas apie tai, kaip "paprasta mergaitė" nusikabina princą, tik tai, kaip ir reikalauja laikmečio dvasia, permirkę seksu, o slaptasis ingredientas yra pati probleminė situacija. Daug žmonių, ypač turėjusių nedarnią vaikystę, neretai turi ir neįsisąmonintą pusiau aukos, pusiau gelbėtojo sindromą, tikėdamiesi, kad savo dėmesiu ir kantrybe fatališkąjį partnerį ar "blogiuką" - taip pat augusį destruktyviom sąlygom, "bet širdy gerą", išgydys; apie tai ir siužetas. Realybėj tai įvyksta labai retai (tuolab be ilgo kryptingo darbo su specialistais), dažniau susiformuoja kopriklausomybės santykiai, ir gelbėtojui belieka jausti "taurią kančią". Ir skaityti šitokias knygas, pataikančias į jų slapčiausių svajonių dešimtuką. Galiu sutikti, kad ši knyga skaitytojui be išsilavinimo ir kritinio mąstymo gali kelt pavojų, nes nesveiką elgesį pateikia kaip normalų, netgi gražų scenarijų; mano nuomone žmogui svarbu išmokti gerbti save ir atpažinti tam tikrus dėsningumus, o romanas gal net veda priešinga kryptim. Kad literatūra gali turėti poveikį visuomenei, žinom iš "Jaunojo Verterio kančių", po kurių padaugėjo savižudybių sekant knygos herojumi; įdomu, ar atspalvių poveikis elgesiui kada bus išmatuotas..

    Beje, "Matricą", bent pirmą, tikrai verta pamatyt (aišku, reikia turėt galvoj, kad prieš 20 metų sukurta). Nors tą turbūt Jums daug kas sako:) Aš savo ruožtu esu vis dar nežiūrėjęs Bondo filmų ar Žvaigždžių karų..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Būtent dėl žmonių, neturinčių kritinio mąstymo, ši knyga ir yra tokia baisi ir kenksminga. Kaip daug yra tokių santykių, kur moteris gauna lupt, bet paskui gina savo vyrą, kad kai nesimuša, tai jis šiaip geras, ir šiukšles išneša, ir vaikams ledų nuperka... O kiek yra tokių, kur slapta viliasi pakeisti vyrą, kuris elgiasi blogai, bet šiaip juk "toks geras, tik nesuprastas". O tokios knygos su panašaus mąstymo modelio normalizavimu juk ir sako - mieloji, tu teisi, jis geras, tik jo elgesys negeras, jis iš esmės tave myli, tu tik prisitaikyk prie jo, ir galėsi būti laiminga, kad laimėjai didįjį prizą - vyrą, kad ir besimušantį ar control freak'ą.
      Manau, kad kada ateityje tikrai bus atlikta tyrimų, kokį poveikį visuomenei šitas "fenomenas" sukėlė, vistik tokį piką retai kokia knyga pasiekia :)
      Kažkada prisiversiu pažiūrėt Matricą, nes esu tikra, kad greičiausiai patiks, bet tiesiog susidomėti sunku :) Taip man buvo su Star wars, kai peržiūrėjau visas dalis, galiu pasakyti, kad labai vertėjo, tai siūlyčiau ir jums, o bondiada turi savo žavesio, kai norisi kažkokio lengvo, bet stilingo "šaudo-gaudo", nors senesniųjų dalių taip pat nesu visų mačiusi...

      Panaikinti
  2. S. Aleksejevič knygoj "Karo veidas nemoteriškas", kur surinkti sovietų moterų, daugiausia karių, atsiminimai iš Antrojo pasaulinio, kai kurios pasakoja apie pokarį, kokios išdidžios buvo, ir kiek pavydo susilaukdavo tos, pas kurias grįždavo/atsirasdavo vyras, tegu ir blogo charakterio, girtuokliaujantis, be to negalintis padėt ir buity dėl neįgalumo - svarbiausia, ne viena. Po karo, sugriautos ekonomikos šaly, gal dar gali įsivaizduoti, bet gūdu supratus, kad tokio suvokimo vis dar šitiek dabar, XXI amžiuje, ir ne tik Lietuvoje, o Vakaruose (Atspalvių veiksmas apskritai vyksta Vakarų vakaruose, Sietle, prie Ramiojo vandenyno..). O į dar aukštesnę oktavą taiko žymusis posakis "muša, vadinasi myli". :> Šitos knygos scenarijus labai savitas - herojus formaliai tarsi ir pripažįsta apsisprendimo (buvimui santykiuose ar seksui) teisę, bet ją kompensuoja itin landžiu manipuliatyvumu (perpirkti darbovietę?), o fizinis skausmo kėlimas į seksą, kur jis kaip ir turi teisę egzistuot abipusiu sutikimu (savo skonį turi visi), tik viskas taip užsukama, kad jis de facto vis tiek tampa būtinas, nes vyras jį iškelia kaip privalomą sąlygą. Nežinau, ar skaitėt kitas dalis - gal labai paviršėliais išduosiu, bet tolimesnė istorija taip suformuota, kad tas baisus vyro įtarumas netgi pasiteisina, nes apsaugo nuo dar baisesnių siužeto pakištų vingių.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ta baimė likti vienai, o ir pasididžiavimas vien dėl paties fakto, kad tas vyras yra, vis dar gajus, kas mane baisiai liūdina. Dažnai matau moteris, kurios į savo pasiekimų sąrašą įtraukia "ištekėjau" arba "man pasipiršo" - tai labai atliepia nepilnavertiškumo jausmą. Tai ir šitame 50 shades "reiškinyje" gyva - Anastasija, rodos, stebisi, kaip Toks Vyras, kaip Kristianas, ją pastebėjo, juk jis - ne jos nosiai... O jo elgesys pateisinamas, nes jis taip neva išreiškia jei ne meilę, tai bent jau aistrą tikrai. Liūdna.
      Kitų knygų neskaičiau ir nemanau, kad prie jų grįšiu, nebent vėl skaityklėj ilgame skrydyje ar kelionėje autobusu neturėsiu jokio kito "smegenų šlamšto". Tai ačiū, kad apšvietėt tolimesnę kryptį - tokiu atveju situacija dar liūdnesnė ir baisesnė. Jei tokiam elgesiui atrandamas neva "argumentuotas" pateisinimas, nejučiom formuojamas įspūdis, kad būti manipuliuojančiu psichu yra gerai, kontroliuoti kiekvieną žingsnį netgi reikia, kad ta vargšė negalinti savimi pasirūpinti moterytė netyčia nepražūtų be Super Vyro.

      Panaikinti