Rokas Flick "Pradingę klajojančiam smėlyje. Romanas apie senovės kuršius"

Kas mane bent kiek geriau pažįsta, žino mano nepamainomą meilę Baltijos jūrai. Mane ji traukia labai labai stipriai, ir metai būtų gerokai liūdni, jei bent kartą ar du nenuvykčiau pakvėpuot tuo visai kitu oru. Ir ne dėl jodo sudėtyje, ir net ne dėl saulės ir vėjo kvapo, o dėl kažkokio laisvės ir didelio džiaugsmo pojūčio.

Knygų klubui eilinį kartą paskelbus kažkokią per-daug-gerą-kad-nepasinaudotum akciją netyčia radau Roko Flick „Pradingę klajojančiam smėlyje. Romanas apie senovės kuršius“, ji iškart keliavo į mano pirkinių krepšelį. Nesvarbu, kad knygos įvertinimas nespindėjo aukščiausiu balu, galvojau – ką jūs suprantat. Mano galvoje pavadinimas, krašto istorija, kuršiai, jūra – visa tai nuskambėjo labai labai romantiškai ir paslaptingai. Deja, bet pradėjus skaityti teko nuliūsti. Tuojau jums papasakosiu, kodėl. Nors prieš tai pasikalbėkime apie romano autorių ir siužetą.


Rokas Flick – vokiečių kilmės rašytojas iš Klaipėdos, stipriai besidomintis krašto istorija. Apie jį buvau girdėjusi, turbūt ir jums ne pirmą kartą skaitomi pavadinimai „Paskutinis traukinys“, „Emma, pastoriaus duktė“, „Šiaurės Sachara, romanas apie pamirštąją Kuršių Neriją“. Tačiau nei viena iš šių knygų į mano rankas nebuvo papuolusi.

O „Pradingę klajojančiam smėlyje. Romanas apie senovės kuršius“ sukasi apie kuršių žemių – Pilsoto ir Mėguvos valdovo – konungo Narsiojo Lokerto šeimos istoriją. Konungas Lokertas – pagarsėjęs kaip itin drąsus, tačiau žiaurus ir kovingas vadas, nuo savo vergės Lukos susilaukia nesantuokinio sūnaus, ir lyg to būtų negana, į savo guolį pasikviečia dar vieną žavią vergę Kielo. Nepakęsdama tokios negarbės konungo žmona Ingvilda nusprendžia nunuodyti abi verges ir taip joms atkeršyti. Tačiau Lokerto ir Ingvildos sūnus Andis, kuriam buvo patikėta įgyvendinti Ingvildos kerštą, istoriją pasuka kita linkme.

Kaip jau sakiau, labai romantizuodama pajūrį tikėjausi, kad ir romanas bus toks svajingas ir paslaptingas. Viskas priešingai – autorius romaną pradeda labai žurnalistiniu tonu, kuris absoliučiai nedera grožinėje literatūroje. Vėliau lyg ir įsivažiuoja į pasakojimą, tačiau čia jau prasideda kita bėda – vietoje lauktos romantikos radau stačiokiškumą ir vulgarumą. Gal čia mano problema – prieš skaitydama prisikūriau niekuo nepagrįstų lūkesčių. Greičiausiai toks pasakojimo stilius tik ir dera prie aprašomo meto gyvenimo būdo, bendravimo stiliaus, žmonių įpročių. Tačiau man nepatiko :).

Kitas reikalas – pati istorija nepasirodė labai įdomi. Ji ištęsta per ilgą laiką, įtraukta daug šalutinių veikėjų, aplinkybių, aplipdyta mažais kitų istorijų gabalėliais, tačiau tie gabalėliai neprideda knygai nieko ypatingo – nei atsiliepia pagrindinės istorijos kokybei, nei papasakoja kažkokių esminių ar bent jau įdomių detalių, kurias būtų įdomu sužinoti apie kraštą ar laikotarpį.

Nelabai mane ši knyga sužavėjo. Praėjus keliems mėnesiams po skaitymo šiek tiek net reikėjo pagalvoti, kad gerai prisiminčiau siužetą ar veikėjus...

Bet jei jums pasirodys įdomu – apie knygą oficialiai rašo Alma littera čia.

Komentarų nėra